Dainius Kinderis/Geopolitika.lt
Kai lėktuvo ratai dunksteli ant Longjyrbieno oro uosto asfalto, apima geras jausmas – nusileidau šiauriausiame pasaulyje civiliniame oro uoste! Iš tiesų patekti oro transportu į Špicbergeną nesunku, kasdien vyksta skrydžiai iš Oslo ir Trumsės, tik atvykimo laikas dažniausiai labai nepatogus – apie 3–4 val. nakties. Bet jeigu atvykstate vasarą, net nesuprasite, kad atskridote naktį, nes poliarinę dieną nuo vasario iki spalio būna šviesu visas 24 valandas.
Nors į Longjyrbieną atskraidino Norvegijos oro linijų lėktuvas, o salynas yra autonomija Norvegijos sudėtyje, pradžioje galima pasijusti kaip Sibire, tik gana moderniame. Aplink bruzda kelios dešimtys rusiškai kalbančių šachtininkų su vaikais, jie – laikini Barencburgo anglių kasyklų darbuotojai, čia dirbantys dvejus metus, paskui grįžtantys pertraukai atgal į Rusiją. Pardavėjos oro uoste – taip pat rusės. Kalbėdamas laisvai rusiškai, visai tuo nesiskundžiu.
Tarp oro uosto ir didžiausio Špicbergeno miesto Longjyrbieno apie 5 kilometrus kelio, juos galima įveikti taksi arba viešuoju transportu – autobusu. Autobusas važiuoja ne į geležinkelio ar autobusų stotis, nes tokių čia nėra, jis tiesiog sustoja prie kiekvieno iš keturių miesto viešbučių. Mes keliaujame į Longjyrbieno pašonėje esantį „Spitsbergen Hotel“, kurio registratūroje sutinkame... lietuvę.
Špicbergenas ar Svalbardas?
Šią vietovę keliautojai vadina ir Špicbergenu, ir Svalbardu. Špicbergenas daugiausia vartojamas rusų, vokiečių, Svalbardas – norvegų. Iš esmės visi teisūs, tačiau verta žinoti, kad visas archipelagas turėtų būti vadinamas Svalbardu, o Špicbergenas yra jo dalis – didžiausia sala, kurioje gyvena absoliuti dauguma šios įšalo žemės gyventojų.
Atvykti į Špicbergeną nesunku, tačiau keliauti po jį savarankiškai – sudėtinga. Visur už sostinės ribų rekomenduojama keliauti tik grupėmis ir būtinai turėti šaunamuosius ginklus – ne vienas neatsargus keliautojas yra nukentėjęs ar žuvęs, papuolęs į poliarinės meškos nasrus. Populiariausia čia keliauti poliariniais laivais, tai praktiškai vienintelis būdas patekti į Barencburgą, slavišką angliakasių tvirtovę, kurioje, esant Špicbergene, apsilankyti tiesiog būtina.
Didžiausia Špicbergeno gyvenvietė – Longjyrbienas, jį savo nuolatiniais namais vadina per 2 tūkst. žmonių, daugiausia norvegų ir rusų, o visame archipelage priskaičiuojama per 3 tūkst. laikinų-nuolatinių gyventojų. Tai gana didelis skaičius žinant, kad geografiškai Špicbergenas yra šiauriau nei Grenlandija, tačiau šiltoji Golfo srovė lemia palyginti palankų salyno klimatą. Žiemos čia atšiaurios, bet nėra pernelyg šaltos (apie 15–20 laipsnių žemiau nulio), o vasaros vėsios, gaivios (apie 7 laipsnius šilumos). Tuomet iškyla klausimas: kodėl salynas buvo apgyventas tik prieš šimtą metų ir čia nėra etninių gyventojų, kaip kad Grenlandijoje? Atsakymas paprastas – Špicbergenas yra per toli nuo žemyninių vietų, todėl ankstesniais amžiais, naudojantis paprastais laivais, buvo labai sunku čia patekti. Pirmaisiais gyventojais jame tapo mokslininkai ir angliakasiai, na, o banginių medžiotojai olandai ir norvegai čia lankėsi jau XVII amžiuje. Masinis Špicbergeno „atradimas“ prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, o šių atradimų varikliai buvo du – Šiaurės ašigalio užkariavimas ir atrasti didžiuliai akmens anglių klodai. Špicbergene apsilankęs amerikietis Džonas Longjyras (jo garbei ir pavadinta Špicbergeno sostinė) įkūrė pirmąsias šachtas, nuo tada, t. y. nuo 1905-ųjų, galima skaičiuoti Špicbergeno aktyviąją istoriją.
Nors Špicbergeno sutartis (Svalbard treaty), pagal kurią salynas perėjo Norvegijos žinion, buvo pasirašyta 1920-aisiais, ilgą laiką netilo ginčai tarp šios šalies ir Rusijos (Sovietų Sąjungos) dėl žemės, žvejybos plotų ir naudingųjų iškasenų išgavimo. Nors autonomiškai Špicbergenas ir priklauso Norvegijai, čia gyventi ir plėtoti savo veiklą (žvejyba, medžioklė, iškasenų išgavimas ir t. t.) gali visų 42 šalių, kurios pasirašė Špicbergeno sutartį, atstovai. Įdomu tai, kad Lietuva prie šio sąrašo prisijungė paskiausiai – 2013 m. sausio 13 dieną.
Rusai ir norvegai galutinį tašką beveik 40 metų trukusiuose ginčuose dėl salyno ir, svarbiausia, jį supančios akvatorijos padėjo 2010 metais. Abi šalys pasidalino šiaurinius vandenis, laikinai palikdamos neutralią maždaug Portugalijos dydžio teritoriją, kurioje, kaip spėja Rusijos vyriausybė, gali būti apie 40 milijardų barelių naftos.
Barencburgas – keista vieta su slavišku kvapeliu
Poliarinis laivas skrodžia vaiskius, ledo gabalų pritrupintus vandenis, kuriuose purkštauja jūros liūtai, nardo vikrūs ruoniai, pakrantėse šildosi jūrų vėpliai ir nuolat krykštauja žuvėdros. Laivo kapitonas kepsninėje kepa lašišą ir vietinį delikatesą – banginieną, jam padeda pagyvenusi tailandietė. Iš pradžių atrodo, kad visi azijietiškos išvaizdos vietiniai gyventojai galbūt yra eskimai, tačiau anaiptol: keli šimtai azijietiškos išvaizdos Špicbergeno gyventojų yra emigravę čia su šeimomis iš Tailando.
Prisišvartuojame Barencburge. Į akis krenta seni, sukiužę ir gremėzdiški pastatai – visiškai priešingas vaizdas nei puošnūs Longjyrbieno mediniai pastatai.
Tai keista, sakyčiau, siurrealistinė šios kelionės vieta su Lenino biustu, sovietine atmosfera dvelkiančiomis parduotuvėmis, milžiniškomis Rusijos vėliavomis ir niekur kitur nesutinkama autentika. Barencburge gyvena apie 500 žmonių, absoliuti dauguma jų – šachtininkai ir jų šeimos. Dauguma nedirbančių šachtose atlieka iškart kelias funkcijas – dirba gidais, vertėjais, viešbučio tarnautojais. Darbus šachtose dalinasi įvairių tautybių žmonės – rusai, ukrainiečiai, tadžikai, yra ir armėnų. Prieš čia atvykdami visi pasirašo dvejų metų kontraktą, paskui išleidžiami į priverstines dviejų mėnesių atostogas namo. Kai kurie sugrįžta uždarbiauti, kitiems uždaroje poliarinėje erdvėje užtenka ir dvejų metų.
Yra Barencburge ir baras. Jame pardavinėjamas vietinis, 2,5 proc. stiprumo alus „Raudonoji meška“, kurį pilsto čia pat esanti alaus darykla. Degtinės per mėnesį žmogui galima nusipirkti tik litrą, cukraus – tik du kilogramus. Vietiniai pinigų grynaisiais neturi, vietoj jų naudojamos specialios kortelės, kuriomis atsiskaitoma už visas prekes ir paslaugas. Turistai parduotuvėse ir suvenyrų kioskuose gali mokėti kronomis arba rubliais. Parduotuvės mažai kuo skiriasi nuo Rusijos glūdumoje esančių: gana šiltos patalpos, daug prekių, piktos pardavėjos. Taip pat yra ir baseinas su pramogų zona, bet čia įleidžiami tik vietiniai.
Prieš išvykstant
O prieš išvykstant (jūsų lėktuvas vėlgi greičiausiai kils apie 3–4 val. nakties, kuri liepos mėnesį yra diena) verta pasižvalgyti po patį Longjyrbieną atidžiau. Miestelyje visi pastatai ant polių. Ne todėl, kad yra pavojingų roplių ar bijomasi potvynių, o todėl, kad visi pastatai turi būti laikini ir juos bet kada būtų galima išmontuoti ir lengvai išvežti. Aplink modernius pastatus mėtosi daug netvarkingo metalo laužo, medienos – iš pirmo žvilgsnio labai „nenorvegiška“. Paslaptis paprasta: viskas, kas Špicbergene pastatyta iki 1947-ųjų, yra laikoma istoriniu paveldu, todėl to negalima išmontuoti, išnešti ar sutvarkyti, viskas lieka kaip buvę ir vietomis atrodo, kad teritorija buvo nusiaubta vagių ar didelio uragano.
Longjyrbiene galima apsilankyti šiauriausioje pasaulyje bažnyčioje. Užėję į vidų batus turime palikti lentynose: kaip ir visur kitur – ir viešbučiuose, ir muziejuose – vaikščioti po patalpas apsiavus batus draudžiama. Bažnytėlėje šilta, bet tuščia. Stovi termosas, kavos, arbatos, ant stalo – kasos aparatas... Šalia ir užrašas, kad galima apsitarnauti, o pasinaudojus servisu – įmesti pinigų į lėkštutę. Norintys ir mokantys turi išsimušti čekį patys.
Čia ramu visada, išskyrus tuos atvejus, kai į Longjyrbieną atvyksta kruiziniai laivai. Besirenkantys keliones į Norvegiją laivais dažnai užklysta čia ir paverčia sostinę vienai dienai, kaip sako vietiniai, knibždančiu skruzdėlynu.
Prie sostinės įžymybių galime priskirti ir kapines, kurios savo paskirties nebeatlieka nuo 1930-ųjų. Iki tol Špicbergene buvo leidžiama laidoti, bet suvokus, kad kūnai Šiaurės sąlygomis neyra ir platina bakterijas, kapinynai buvo uždrausti. Taigi, Špicbergene laidoti žmones draudžiama, o jeigu kas numiršta, palaikai kuo skubiau išgabenami; jeigu ligonis sunkiai serga, jam rekomenduojama palikti salyną ir mirti kitur...
