Per savo istoriją futbolas nuo britų liaudies žaidimo išsivystė į pasaulinę isteriją keliantį masinį reginį.
Glazgo derbis, kuriame akis į akį susitinka mirtini priešai „Celtic“ ir „Rangers“, futbolo gerbėjams geriau žinomas „Senosios firmos“ vardu, dažnai yra vadinamas pasauline gentinės neapykantos sostine.
Per savo istoriją futbolas nuo britų liaudies žaidimo išsivystė į pasaulinę isteriją keliantį masinį reginį. Savo ruožtu kito ir futbolo kaip socialinio identiteto raiškos arenos vaidmuo. Regioninę priešpriešą papildė nauji antagonizmai – religiniai, etniniai bei rasiniai konfliktai.
Savaime suprantama, daugumoje visuomenių egzistuoja alternatyvios viešosios erdvės, kuriose įvairios mažumos turi galimybę nevaržomai išreikšti savo tapatybę. Tačiau neretai futbolo stadionas gali tapti ta vienintele arba pirmine erdve, kurioje jie gali nesivaržydami demonstruoti savo identitetą. Būtent taip ir yra Škotijoje, kurioje airių kilmės imigrantai sudaro vos 1 proc. visų šalies gyventojų. Benedictas Andersonas savo knygoje, analizuojančioje nacionalizmo kilmę, vadina tautas įsivaizduojamomis bendruomenėmis. Žodis „bendruomenė“ visų pirma implikuoja, kad tos grupės nariai turi tam tikrų bendrų bruožų, kurie juos atskiria nuo kitų grupių narių. Narystė bendruomenėje gali būti apibrėžiama remiantis daugybe kriterijų: religiniu, etniniu, politiniu ar socialiniu. Įsivaizduojamų bendruomenių sąvoką kuo puikiausiai galima pritaikyti ir futbolo klubų sirgaliams. Juos nuo kitų bendruomenių atskiria vienas esminis kriterijus – ištikimybė tam tikrai futbolo komandai, jos spalvoms, simboliams ar istorijai.
Vienu iš pagrindinių B. Andersono knygos „Įsivaizduojamos bendruomenės“ argumentų teigiama, kad nors individas ir turi tam tikrų bendrų bruožų su savo bendruomenės nariais, egzistuoja didelė tikimybė, kad jis per visą savo gyvenimą neturės tiesioginio asmeninio kontakto su dauguma tos grupės narių. Būtent todėl tokia bendruomenė vadinama įsivaizduojama. Taip pat yra ir futbole, kur didelė dalis tam tikros komandos sirgalių niekada nėra susitikę akis į akį, tačiau jiems užtenka tiesiog žinoti, kad jie yra tam tikros socialinės grupės nariai ir vien pats priklausymo faktas teikia orumo bei pasididžiavimo. Kaip pažymi Richardas Jenkinsas, tam tikros komandos palaikymas ne tik leidžia pajusti bendrumo jausmą su kitais tą pačią komandą palaikančiais asmenimis, tačiau ir suteikia progą atsiriboti nuo kitokį socialinį identitetą turinčių grupių. Tad tampa svarbu ne tik tai, kas tu esi, bet ir tai, kas nesi. Socialinis identitetas reprezentuoja mūsų supratimą apie save ir apie kitus. Identitetas niekada nėra apibrėžiamas vienašališku aktu, mūsų tapatybė turi būti patvirtinama socialinėje sąveikoje su aplinkiniais. Tai reiškia, kad praktiškai yra neįmanoma apibrėžti savo tapatybės neatsižvelgiant į tai, ką apie tave mano aplinkiniai. Visa tai yra neatsiejama nuo galių pusiausvyros visuomenėje. Savaime suprantama, kad mažumos identitetui labai svarbus yra daugumos pripažinimas. Jei dauguma sutinka pripažinti mažumos identitetą, tai reiškia, kad mažuma yra pripažįstama kaip vertinga, o jos tapatybė – kaip įnešanti į visuomenę kultūrinės įvairovės. Tačiau, jei dauguma kategoriškai atmeta mažumos tapatybės modelį, tai pastarosios atstovai gali tapti diskriminacijos ar rasizmo aukomis. Savo ruožtu mažuma gali priešintis ar net mesti iššūkį daugumos dominavimui.
Gentinės neapykantos sostinė
Tokia situacija ir susiklostė Glazge, kuris tapo ritualizuoto mūšio tarp savo išskirtinės tapatybės pripažinimo siekiančių išeivių iš Airijos bei dominuojančios protestantiškos škotų kultūros, siekiančios hegemonijos, vieta. Kad suprastume šio konflikto ištakas, verta apžvelgti abiejų antagonistinių klubų susikūrimo aplinkybes. Po unijinės sutarties su Anglija 1707 metais, esminiai pokyčiai Škotijos žemės ūkio sektoriuje lėmė tai, kad šaliai reikėjo daugiau darbo jėgos. Tad 18 a. pabaigoje ir 19 a. pradžioje vis daugiau nuo nedarbo savo gimtinėje bėgančių airių ieškoti geresnio gyvenimo traukė į čia pat esančią Škotiją. Dar daugiau airių į šią šalį atvyko, kai jų gimtinėje 1845-49 metais siautė Didysis badmetis. 1901 metų duomenimis Škotijoje jau gyveno 205 tūkst. airių kilmės imigrantų. Tačiau verta turėti omenyje, kad įsikūrimo procesas svečioje, priešiškai nusiteikusioje šalyje buvo itin skausmingas. Kaip žinia, 16 a. viduryje Škotijoje vykusi reformacija atsikratė katalikiškos kultūros liekanų ir priėmė Johno Knoxo išpažintą kalvinizmo versiją. J. Knoxas savo darbuose itin smarkiai puolė popiežių, „katalikišką stabmeldystę“ bei svajojo apie vieningą protestantų naciją visoje Didžiojoje Britanijoje. Tad galime teigti, jog iš dalies škotiška tautinė savimonė buvo apibrėžta per aktyvią priešpriešą katalikams ir jų skleidžiamai kultūrai. Katalikai buvo išstumti į periferinius šalies regionus ir, nepaisant vis mažėjančio jų skaičiaus, nuolat būdavo neapykantos bei smurto proveržių taikiniais. Nors 18 a. paskutiniajame dešimtmetyje Glazgo mieste buvo vos 39 oficialiai užregistruoti katalikai, tačiau veikė net 43 antikatalikiškos asociacijos.
Protestantams siekiant įtvirtinti dominavimą bei primesti savo kultūrą bei tikėjimą katalikų mažumai, airiai buvo verčiami užgniaužti savo tautinę bei religinę tapatybę. O tai reiškia, kad iki pat „Celtic“ klubo susikūrimo, praktiškai neegzistavo jokia terpė viešai išreikšti savo airišką identitetą. Pagaliau 1888 metais brolis Walfridas, maristų ordino vienuolis, įkūrė labdaros organizaciją, kurią pavadino „Celtic“ vardu. Futbolas buvo pasirinktas kaip priemonė išlaikyti vienybę bendruomenės viduje, neleisti nutolti airiams nuo katalikybės bei rinkti pinigus vargingai East Endo rajone Glazge gyvenantiems airiams. „Celtic“ nebuvo pirmasis bei vienintelis katalikų klubas visoje Škotijoje – katalikišką identitetą puoselėjo ir Edinburgo „Hibernians“ bei „Dundee United“ (anksčiau klubas vadinosi „Dundee Hibernian“ vardu) futbolininkai. Tačiau puikūs „Celtic“ rezultatai lėmė tai, kad ši komanda Škotijos airiams netrukus tapo pagrindine vieša arena savo tautinėms bei kultūrinėms aspiracijoms išreikšti.
Vis dėlto „Celtic“ įkūrėjai suburdami komandą turėjo ir kitą tikslą. Be to, kad siekė stiprinti bei išlaikyti airių bendrumo jausmą bei jų tapatybę, jie taip pat stengėsi padėti imigrantams integruotis į Škotijos visuomenę. Neveltui kaip integracijos priemonė buvo pasirinktas futbolas – Anglijoje gimusi sporto šaka. „Celtic“ susikūrimo metu „Galų atletikos asociacija“ stengėsi propaguoti tik airiškas sporto šakas ir draudė savo nariams dalyvauti klubuose, propaguojančiuose „užsienietišką sportą“. Tačiau „Celtic“ klubas nepaisė šio draudimo. Be to, ekipa pasirinko žymiai nuosaikesnį pavadinimą, turinti sąryšių tiek su Airija, tiek su Škotija (verta turėti omenyje, kad kiti to meto airių katalikų klubai savo pavadinime turėjo žodį Hibernia – istorinį Airijos vardą – taip akivaizdžiai demonstruodami savo lojalumo objektą).
Protestantų atsakas
Vis dėlto škotai ir toliau suvokė „Celtic“ klubą ne kaip integracijos instrumentą, tačiau visų pirma kaip iššūkį bei grėsmę šalyje dominuojančiai protestantiškajai kultūrai. Tad atsako ilgai laukti neteko. „Rangers“ klubas buvo suburtas 1872 metais. Verta pažymėti, kad gyvavimo pradžioje tai buvo tik grynai sportinė organizacija, neturėjusi jokių religinių ar etninių implikacijų. Tačiau „Celtic“ klubo sėkmė lėmė tai, kad „Rangers“ ekipa priėmė imigrantų mestą iššūkį ir sau priskyrė pareigą ginti protestantišką unijinę kultūrą. 1988 metais „Rangers“ klubo vadovu tapo Ure Primrose‘as – aktyvus unijos su Didžiąja Britanija šalininkas, laisvasis masonas, savo kalbose nevengęs reikšti aršaus priešiškumo airių katalikams. Nuo to laiko „Rangers“ ėmė vykdyti aktyvią antikatalikišką politiką. Tai, kad „Rangers“ klubas prisiėmė nacionalinės savigarbos bei orumo gynėjų vaidmenį, reiškė viena – futbolas tapo arena, atspindinčia etnoreliginį lūžį Škotijos visuomenėje. Stadionas tapo ritualinio karo tarp abiejų komandų gerbėjų vieta. Taip tik dar kartą buvo patvirtinti Alano Tomlinsono žodžiai, kad stadionas tebėra viena iš tų nedaugelio vietų, kurioje galima nesivaržant išreikšti kolektyvines emocijas, kurios kasdieniame gyvenime yra laikomos socialiniu tabu.
Etnoreliginis lūžis
Tad vykstant „Senosios firmos“ derbiams, dėl pergalės kovojama ne tik futbolo aikštėje, bet ir tribūnose, kuriose susikauna dvi alternatyvios tapatybės formos. Kaip minėta, svarbiausias vaidmuo čia tenka religiniams skirtumams. Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje, kai priešprieša tarp dviejų Glazgo ekipų buvo pasiekusi apogėjų, net 93 procentai „Celtic“ fanų save laikė katalikais, tuo tarpu 73 proc. „Rangers“ fanų teigė esą Škotijos bažnyčios nariai. 61 proc. žaliai baltuosius palaikančių žmonių bent kartą per savaitę apsilankydavo bažnyčioje, o iš „Rangers“ aistruolių tokios praktikos laikėsi vos vienas iš dvidešimties žmonių.
Tad galima teigti, jog protestantizmas jiems visų pirma buvo suprantamas kaip priešprieša airių išpažįstamai katalikybei. Trys iš penkių „Celtic“ gerbėjų save laikė airiais ir tik trečdalis škotais. Savo airišką kilmę labiausiai buvo linkę pabrėžti jaunesni nei 25 metais respondentai. Dauguma kitų Škotijos klubų sirgalių buvo škotų tautybės, o 16 proc. save laikė britais. Kiek daugiau nei pusė – 54 proc. – „Celtic“ fanų tuomet pareiškė, kad niekada nežiūrėjo Škotijos nacionalinės futbolo rinktinės rungtynių. 52 proc. jų užtat teigė sekantys Airijos rinktinės susitikimus. Akivaizdi „Rangers“ fanų ištikimybė Didžiajai Britanijai: net trys ketvirtadaliai jų manė, jog Šiaurės Airija turi išlikti Britanijos sudėtyje. Priešingai, net keturi penktadaliai „Celtic“ gerbėjų buvo įsitikinę, kad Airija turi susivienyti. Sektoriniai lūžiai puikiausiai atsispindi „Senosios firmos“ derbių metu, kurių metu tribūnose dažniausiai dominuoja su futbolu visiškai nesusijusio skanduotės. „Rangers“ sirgaliai itin mėgsta antikatalikiškas ir antiairiškas dainas.
Viena iš tokių dainų, kartkartėmis vadinama neoficialiu „Ibrox“ stadiono, kuriame žaidžia „Rangers“ ekipa, himnu, vadinasi „Bilio vaikinai“. Ši daina dedikuota praėjusio amžiaus trečiajame bei ketvirtajame dešimtmečiuose protestantiškoje East Endo rajono dalyje veikusios gaujos vadui Williamui „Billy“ Fullertonui:
Sveiki, sveiki, mes esame Bilio vaikinai.
Sveiki, sveiki, jūs galite atpažinti mus pagal keliamą triukšmą.
Mes iki kelių klampojam airių kraujyje – pasiduok, arba tu mirsi,
Nes mes esame Bilio vaikinai.
Gana dažna figūra „Rangers“ fanų dainose yra ir Romos popiežius, kurį smerkdami protestantai išreiškia katalikiškos kultūros atmetimą. Be šių priešpriešą alternatyviai tapatybės formai išreiškiančių dainų, „Ibrox“ stadiono tribūnose dažnai skamba ir ištikimybę Didžiajai Britanijai deklaruojantys himnai, tarp jų ir „Dieve, saugok karalienę“. Tribūnose dažnai galima išvysti ir Didžiosios Britanijos vėliavų. Tuo tarpu „Celtic“ fanų folklore dažnos yra airių pasipriešinimą Didžiosios Britanijos kolonizacijai menančios dainos, kuriose dažnai garbinama ir Airių respublikonų armija (IRA). Itin populiari yra „Airių sukilėlių“ daina: „Ir radijas pranešė, kad dar vienas nukautas, Ir jis žuvo su ginklu rankoje. Bet jie nepranešė, kodėl Billy Reidas turėjo mirti, Nes jis mirė, kad išsaugotų Airiją.“ Dėl savo palankumo Airių respublikonų armijai „Celtic“ fanai kartais netgi būdavo vadinami „sportiniu šios armijos padaliniu“.
Klubų politika
Kaip matome, tiek „Ibrox“, tiek „Celtic park“ stadionų tribūnose dažniausiai girdimos su futbolu visiškai nesusijusios dainos. Veikiau sirgaliai stadioną mato kaip erdvę savo politiniams įsitikinimams išreikšti. Tačiau verta pastebėti, kad prie etnoreliginio lūžio visuomenėje palaikymo labai prisideda ir pačių klubų vykdoma politika. Jei „Celtic“ komandos sudėtyje dažnai buvo galima išvysti protestantų tikėjimo žaidėjų – vien ko vertas Kenny Dalglishas, per 1969-77 metų sezonus įmušęs 167 įvarčius, - tai „Rangers“ ekipa ilgą laiką vykdė sektorinę atrankos politiką. Tos politikos esmė gali būti nusakyta žodžiais: „katalikams vietos klube nėra“. 1973 metais Davidas Hope‘as turėjo būti paskirtas naujuoju „Rangers“ klubo pirmininku, tačiau ekipos vadovybė greitai atšaukė tokį savo sprendimą, kai paaiškėjo, kad D. Hope‘as yra vedęs katalikę.
Tiesa, vėliau sektorinė žaidėjų atrankos politika buvo sušvelninta – klube rungtyniavo ne vienas katalikybę išpažįstantis užsienietis. Be to, 1989 metais įsigytas Maurice‘as Johnstonas, kuris ne tik kad buvo katalikas, bet ir buvo atstovavęs „Celtic“ klubui. 1987 metais policija buvo pradėjusi tyrimą po to, kai „Rangers“ žaidėjas Grahamas Robertsas po „Senosios firmos“ derbio dirigavo sirgaliams dainuojant „Mes esame Bilio vaikinai“. 1994 metais, švęsdami pergalę Škotijos pirmenybėse, „Rangers“ ekipos nariai vilkėjo marškinėlius su užrašu: „Pakarkime IRA žmogžudžius“. 1999 metais klubo vicepirmininkas Donaldas Findlay buvo priverstas atsistatydinti, kadangi televizijos kameros nufilmavo jį po laimėtų Škotijos taurės finalo rungtynių dainuojant sektorines dainas. 1998 metų sausį per „Senosios firmos“ derbį „Rangers“ vartininkas Andy Goramas į aikštę išbėgo ryšėdamas juodą gedulo raištį. Taip jis išreiškė savo pagarbą Belfasto kalėjime nužudytam sukarintos Savanorių lojalistų organizacijos nariui Billiui „Karaliui žiurkei“ Wrightui. Prabėgus metams, tas pats A. Goramas, tiesa, jau žaisdamas „Motherwell“ klube, atsisakė rungtyniauti prieš „Celtic“ ekipą, kadangi Glazgo klubo fanai atvirai reiškė savo įniršį sužinoję, kad A. Goramas palaiko ryžius su Ulsterio savanorių pajėgomis Šiaurės Airijoje.
Tuo tarpu „Celtic“ klubas 1931 metais per turnė Amerikoje žaidė ne su Škotijos, o su Airijos vėliava. 1949 metais „Celtic Park“ stadione buvo surengtas Didžiosios Britanijos katalikų sąjungos šimtmečio jubiliejus. Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio klubo leidžiamame žurnale „The Celtic View“ buvo reklamuojami airių sukilėlių dainų įrašai, airių nacionalinės šventės bei airių liaudies grupė „The Wolfe Tones“ . Vis dėlto šiandien abu klubai žymiai rimčiau ėmė žiūrėti į tarpusavio kovas supančią smurto bei neapykantos atmosferą. „Celtic“ klubas 1996 metais pradėjo kampaniją „Vaikinai prieš fanatizmą“, kurios pagrindinis edukacinis tikslas yra įskiepyti jaunimui pagarbą kitoms bendruomenėms, nepaisant jų narių tautinės ar rasinės sudėties. Taip pat stadione buvo sustiprintas saugumas – pasitelkta daugiau policijos pajėgų, sirgaliai imti stebėti videokameromis. Visa tai ženkliai sumažino smurto proveržius. Tiesa, klubai ir toliau išlaiko savo tapatybę. Praėjusiais metais „Celtic“ klubo vadovybė atsisakė sudaryti stadione draudžiamų atlikti dainų sąrašą ir pareiškė, kad airiškos dainos visada bus laukiamos „Celtic Park“ arenoje .
