Dėl ekonominio nuosmukio sunkiau protingai kalbėti apie „Rytų Europa“ pavadintą regioną
Tai niekada nebuvo labai konkreti sąvoka, o dabar ji tampa kenksminga. „Rytų Europa“ yra geografinė keistybė, į kurią patenka žemyno viduryje esanti Čekijos Respublika, bet ne Graikija ar Kipras (tariamai priklausančios „Vakarų“ Europai, bet esančios jos tolimuosiuose pietryčiuose). Istoriškai tai taip pat neturi daug prasmės: ji apima šalis (kaip Ukraina), kurios dešimtmečius buvo po Sovietų imperijos batu, ir tokias šalis (kaip pavyzdžiui, Albanija), kurios jį tik valė. Kai kurios iš tų valstybių turėjo griežtas planines ekonomikas; kitos turėjo savo „guliašinio komunizmo“ (Vengrija) ar „savivaldaus socializmo“ (Jugoslavija) versijas.
Jau 1989 m. sąvoka buvo nepatikima, tačiau etiketė išsitempė iki beprasmybės, kai po komunizmo žlugimo ėmė skirtis tų šalių turtas. Beveik 30 valstybių, kurios kažkada arba prie savo pačių pavadinimų ar kaip dalis kitos teritorijos, nešiojo etiketę „komunistinė“, dabar turi daugiau skirtumų nei panašumų. Tačiau jų vadinimas „Rytų Europa“ reiškia ne tik bendrą totalitarinio režimo likimą, bet ir daugybę su šiuo pavadinimu einančių ligų: audringa istorija tada; bloga valdžia ir ekonominės nesėkmės dabar.
Ekonominis nuosmukis parodė, kaip tai klaidina. Nerimas dėl Latvijos bankininkystės krizės „užkrečiamumo“ padidino rizikos premijas tokiose kitais atžvilgiais patikimose ekonomikose kaip Lenkija ar Čekijos Respublika – tai nesąmonė grįsta vienų pašaliečių sampratomis paremtomis kitų pašaliečių baimėmis. Tiesą pasakius, didžiausia žemyno finansinė suirutė yra Islandijoje ir didžiausi biudžeto deficitai Europos Sąjungoje numatomi ne pokomunistiniuose „rytuose“, bet Britanijoje ir Graikijoje. Naujoji vyriausybė Atėnuose grumiasi su biudžeto deficitu, kuris sudaro nuo 12,7 iki 14,5 proc. BVP.
Nei viena iš dešimties „rytinių“ ES priklausančių valstybių nėra tokioje blogoje padėtyje. Tarp šių valstybių yra klestinčių šalių ir tų, kurioms ne taip pasisekė; visiškai moderniai atrodančių vietų ir tokių, kuriose vis dar galima užuosti blogą praeities valdymo kvapą. Pavyzdžiui, Slovėnija ir Čekijos Respublika gyvenimo standartais yra pralenkusios skurdžiausią „vakarų“ stovyklos valstybę – Portugaliją. Ekonominis nuosmukis stipriai nepaveikė nei vienos iš šių valstybių. Kai kurios iš pokomunistinių valstybių dabar turi geresnius kredito reitingus nei senosios ES valstybės narės ir gali skolintis daug pigiau. Slovėnija kartu su Slovakija įsivedė eurą, kai tuo tarpu tokios valstybės kaip Švedija, Danija ir Britanija to nepadarė. Estija, lengvai įveikdama tokias ES steigėjas kaip Italija, – bent jau pašaliečių akimis – yra viena iš mažiausiai korumpuotų Europos valstybių.
Yra trys prasmingos subkategorijos. Viena jų yra penki autokratiniai Centrinės Azijos „-stanai“ (Kazachstanas, Kirgiztanas, Tadžikistanas, Turkmėnistanas ir Uzbekistanas). Jie vargiai laikomi „Europa“, nors stambus Britanijos dydžio Kazachstano teritorijos dešimtadalis (apie 200 tūkst. kvadratinių km) neabejotinai yra Europoje. Taip pat šiais metais Kazachstanas pirmininkauja po Šaltojo karo Vienoje įsikūrusiam pasiplepėjimų komitetui – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai. Bet nei vienas iš „–stanų“ netapo Europos Tarybos (kito Strasbūre įsikūrusio pasiplepėjimo komiteto ir žmogaus teisių sergėtojo) nare. Tai rodo problemą. „Europos“ apibrėžimas yra toks pat nepatikimas kaip žodžio „rytų“ apibrėžimas.
„-stanai“ skiriasi tarpusavyje (Tadžikistanas yra neturtingas, Kazachstanas – gana apsukrus). Bet jie visi turi menkas perspektyvas įstoti į ES per bet kurio šį straipsnį skaitančiojo gyvenimą. Tai sukuria antrą naudingą kategoriją: potencialios sąjungos narės. Ji apima valstybes pradedant nuo tokių garantuotų atvejų kaip Kroatija ir kitų mažų asimiliuojamų valstybėlių vakarų Balkanuose kaip Makedonija. Ji apima tokius didžiulius problematiškus atvejus kaip Turkija ir Ukraina ir netgi – po kelių optimistinių dešimtmečių – keturias kitas postsovietines respublikas: Gruziją, Moldovą, Armėniją ir Azerbaidžaną (pastaroji galbūt vieną dieną pateks proteguojama Turkijos).
Trečioji ir sudėtingiausia kategorija apima dešimt šalių, kurios įstojo 2004 m. ir 2007 m. plėtros metu. Tai yra mišri kompanija, pradedant nuo tokių pavyzdinių ES piliečių kaip Estija (neseniai pakirsta nuosavybės bumo, bet kuri šiais metais pasirengusi gauti leidimą įsivesti eurą) iki Rumunijos ir Bulgarijos, kurios Briuselyje tapo priežodžiais įvardinti atitinkamai korupciją ir organizuotą nusikalstamumą. Aštuonios iš jų (Rumunija ir Bulgarija yra išimtys) jau prisijungė prie Europos bepasės Šengeno keliavimo zonos. Dauguma jų (Lenkija yra didelė, kankinanti išimtis) taip pat turi bevizį kelionių režimą į Ameriką. Visos (kitaip nei ES narės valstybės Austrija, Kipras, Airija ir Malta) yra NATO narės.
Tam tikras nerimas yra nuolatinis, jis nedidelis ES priklausančioms ar šalia jos esančioms šalims, daugiau rūpesčių keliantis toms šalims, kurios yra laukiamajame ar už jo ribų. Išstūmimas ir praleista proga dėl komunistinių metų vis dar kelią pyktį, kaip ir beveik-išstūmimas iš aukščiausių postų tarptautinėse organizacijose (kai kurie sako, kad tai dar viena žalingos „Rytų Europos“ etiketės pasekmė). Tokios kenksmingos tos eros atliekos kaip perdaug galingi šnipai ir didžiuliai kiekiai slaptų policijos bylų kuria palankias sąlygas šantažui ir kitoms piktadarybėms, ypač ten kur yra silpnos institucijos. Galinga Lietuvos saugumo tarnyba VSD yra politinės audros centre, bet nerimas dėl įstatymų neefektyvumo ir užsienio infiltracijos nuvilnijo nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Keturios šalys – Lenkija ir trys Baltijos valstybės – labai nerimauja dėl Rusijos revizionizmo (ar revanšizmo). Vengrija, Čekijos Respublika ir Slovakija taip pat yra susirūpinusios, bet labiau dėl energijos ir ekonominio saugumo nei žvanginimo ginklais. Tačiau kitur, pavyzdžiui, buvusioje Jugoslavijoje, tokios baimės atrodo gluminančios ir netgi paranojiškos.
Tiek naujoms, tiek ir būsimoms valstybėms narėms būdingas kapitalo troškulys. Visoms reikia daugybės pinigų iš užsienio (iš ES fondų, iš kapitalo rinkų ir iš užsienio bankų skolinimo) tam, kad jos modernizuotų savo ekonomikas iki likusio žemyno standartų.
Tačiau metams bėgant aiškiai mažėja „naujosios valstybės narės“ kategorijos nauda. Oksfordo universitetas vis dar turi „Naująjį koledžą“ ir tai buvo geras pavadinimas 1379 m., kuomet buvo siekiama jį atskirti nuo kitų tuomet egzistavusių universiteto dalių. Dabar tai atrodo gana neįprastai. Lenkai, čekai, estai ir kiti tikisi, kad „naujųjų“ etiketę jie nusimes kiek greičiau tam, kad galėtų būti vertinami ne pagal savo praeitį, bet pagal savo nuopelnus.
Parengta pagal economist.com
