Vladimiras Putinas neseniai priminė mums, kad Rusija rimtai ruošiasi dideliam karui. Kremliaus susirinkime, skirtame gynybos pramonės klausimams, prezidentas pareiškė, kad visos didžiosios ir strateginės Rusijos bendrovės nepriklausomai nuo to, ar jos privačios ar valstybinės, turi gebėti operatyviai auginti produkciją karinėms reikmėms: „Ekonomikos gebėjimas greitai auginti gynybinės produkcijos ir paslaugų apimtis karo reikalingu metu – viena iš svarbiausių sąlygų užtikrinti karinį valstybės saugumą“. Lyderis neišvengė ir iš vaikystės puikiai žinomo žodžių „kariniai bėgiai“ sąskambio: būtent ant jų turėtų atsidurti pagrindinė ekonomika prasidėjus „kažko grėsmingam artėjimui“.
Savo karingoje retorikoje Putinas nesijaučia vienišas. Mes nuolat susiduriame su visos Rusijos liaudies parengimo plataus masto kariniams veiksmams ir mobilizacijos precedentais. Įskaitant ir vaikus. Tai Dūmos deputatė iš Volgogrado Anna Kuvyčko nusifilmuoja vaizdo įraše su jaunaisiais kadetais, dainuojančiais tokius žodžius: „Ant visos Žemės būtų taika, tačiau jeigu vyriausiasis karo vadas pakvies į paskutinį mūšį – dėde Vova, mes su tavimi!“. Tokio pasažo turinio analizė leidžia numatyti, kad artėjančiame kare mes turėtume greičiau žūti, negu nugalėti. Tai Krasnojarsko krašto švietimo ministerija išsiuntinėja visiems regiono miestams ir rajonams 23 lapų metodinius nurodymus dėl mokymo proceso perkėlimo į karinio meto sąlygas. Ir panašiai – pavyzdžių mažų mažiausiai yra dešimtys.
Savaime kyla klausimas, visa tai yra specialiai ar netyčia? Aišku, specialiai.
Rusija ir taip kariauja. Mažiausiai nuo 2014-ųjų vasario pabaigos. Paprasčiausiai šiuolaikinis hibridinis karas nebūtinai numato formalius paskelbimus ir oficialius kariuomenės įvedimus kur nors. „Mandagūs žmonės“ Kryme, iki dantų ginkluoti Donbaso-Luhnasko „šachtininkai ir traktoristai“, diversantai Serbijoje ir Juodkalnijoje, programišiai ir panašiai – visi jie yra pilnaverčiai hibridinio pasaulio kariai.
Tačiau svarbiausia – tai karo psichologija. Kurios nelaisvėje, panašu, atsidūrė Rusijos prezidentas. Ir dabar veržiasi pamaitinti šios psichologijos išalkusių tautiečių (pa)sąmonę.
Žymus karo teoretikas ir strategas Karlas fon Klauzevicas mokė mus, kad karas – politiko tąsa kitomis priemonėmis. Mano ilgametis stebėjimas išmokė priešingai: ne, tai politika – karo, įsikūrusio galvoje, tąsa.
Karas – paprasta ir patogu. Jis, kaip žinoma, neskuba. Nereikia galvoti apie ekonomiką, mokslą, kultūrą, mediciną. O ir kokia demokratija su piliečių laisvėmis gali būti kariaujančioje šalyje? Kare reikia išgyventi, ir dar bet kokia kaina. Kurią susimokės, anot aukštesniojo plano, istoriškai prie netekčių pripratusi rusų tauta.
Ir mes tai, aišku, ne agresoriai, o taikdariai. Mes paprasčiausiai priversti atsimušinėti nuo klastingųjų Vakarų, niekšingai nusprendusių nubausti mus už tai, kad Rusija kažkada tai pakilo nuo kelių.
Jūs turite klausimų šitai valdžiai? Ne dabar. Užduosite juos po karo. Jeigu išgyvensite. Ir jeigu išliks valstybė.
