Socialistų kandidatė Segolene Royal (Segolen Ruajal) įsiveržė į politikos olimpą dėl savo itin asmeniškos rinkimų kampanijos, tačiau artėjant jos pabaigai prarado dalį savo žavesio, nors vis dar puoselėja viltis tapti pirmąja moterimi Prancūzijos prezidento poste.
53 metų buvusi aplinkos ministrė pelnė prancūzų simpatijas, kai pernai būdama mažai žinoma politike buvo išrinkta socialistų kandidate į prezidentus, pirminiuose rinkimuose įveikusi du įtakingus šios partijos narius, ir metė rimtą iššūkį dešiniojo sparno favoritui Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi).
Tačiau nuo sausio jos pozicijas susilpnino virtinė neapdairių žingsnių, nuomonių skirtumai jos pačios stovykloje ir ne itin vykusi rinkimų programa.
Socialistų partijoje netgi būgštaujama, kad sekmadienį vyksiančiame pirmajame rinkimų ture ją gali įveikti centristų kandidatas Francois Bayrou (Fransua Beru), kuris visose pastarųjų savaičių viešosios nuomonės apklausose tvirtai laikosi trečioje vietoje.
Per trumpą laiką tapti viena populiariausių politikių S.Royal padėjo jos susikurtas moters, kuri veikia už tradicinės partinės struktūros ribų, įvaizdis. Rinkėjai labai šiltai sutiko politikę, kuri, kaip atrodė, yra pasirengusi laužyti nusistovėjusius tabu - ji, pavyzdžiui, siūlė steigti mokymo stovyklas nepilnamečiams nusikaltėliams ir sudaryti "visuomenės atstovų komisijas" vertinti renkamus pareigūnus.
Tačiau S.Royal politinė biografija visiškai įprasta.
Kaip ir dauguma Prancūzijos politikos elito narių ji baigė Valstybės administravimo mokyklą (ENA), o vėliau buvo pakviesta dirbti socialistų prezidento Francois Mitterrand'o (Fransua Miterano) patarėja ir Eliziejaus laukuose praleido šešerius metus.
1988 metais ji buvo išrinkta į Nacionalinę Asamblėją, o po ketverių metų tapo aplinkos ministre, tačiau šias pareigas ėjo tik vienerius metus.
Nuo 1997 iki 2002 metų socialistų vyriausybėje S.Royal dirbo švietimo viceministre bei šeimos ir vaikų reikalų viceministre.
Svarbūs lūžis S.Royal politinėje karjeroje įvyko 2004-aisiais, kai ji tapo Puatu-Šarantos administracinio regiono tarybos vadove, vietos rinkimuose įveikusi tuometinio premjero Jeano-Pierre'o Raffarino (Žano Pjero Rafareno) protežė. Po šios pergalės žiniasklaida ją titulavo "išskirtine moterimi".
S.Royal tėvas buvo karininkas iš Lotaringijos šiaurės rytų Prancūzijoje. Šeimoje be Segolene augo dar aštuoni vaikai.
Ji yra Socialistų partijos lyderio Francois Hollande'o (Fransua Holando) gyvenimo draugė ir su juo susilaukė keturių vaikų.
Elegantiška ir visuomet nepriekaištingai apsirengusi S.Royal praėjusiais metais vieno prancūzų žurnalo rinkimuose užėmė šeštą vietą tarp seksualiausių pasaulio moterų. Be to, ji puikiai moka reikšti mintis, nebijo rėžti tiesios į akis ir tiki, kad įmanoma atgaivinti visuomenės pasitikėjimą politikais.
Tačiau S.Royal priešininkai teigia, kad ji yra autoritarinė asmenybė, kuri, pasak vieno buvusių pagrindinių jos patarėjų Erico Bessono (Eriko Besono), į valdžią žiūri per itin asmenišką prizmę.
Dešiniųjų pažiūrų kritikai piktinasi, kad vasario 11 dieną pristatyta jos rinkimų programa yra perdėm kairuoliška ir joje atsisakyta bet kokių pretenzijų į britų premjero Tony Blairo (Tonio Blero) propaguojamą "trečiojo kelio" (centristinę) ideologiją.
Kita vertus, kovą S.Royal buvo apkaltinta, kad ragindama savo šalininkus susigrąžinti iš prancūzų nacionalistų valstybės himną ir vėliavą ji veikiau skatina paramą kraštutiniams dešiniesiems.
S.Royal rinkimų kampanijos mitingų pabaigoje per garsiakalbius skamba valstybės himnas "Marselietė", kuris prancūzų politikoje dažniau siejamas su Jeano-Marie Le Peno (Žano Mari Le Peno) antiimgraciniu Nacionaliniu frontu.
