Teisė Rusijoje dabar taiko baudžiamąjį persekiojimą šimtams žmonių už tokius dalykus kaip pasisakymas dėl A. Navalno išlaisvinimo, už įrašus socialiniuose tinkluose ar net paprasčiausiai už tai, kad jie pasitaikė ne vietoje ir ne laiku.
Putinas dažnai užsimena apie 1937-uosius
Valdžios žinutė yra aiški: tai gali paliesti kiekvieną, bet kuriuo metu ir bet kur. Ar tu būsi studentė, mokytojas, žurnalistė, gydytojas ar tiesiog pensininkas: kiekvienas gali tapti šios persekiojimo mašinos auka – ir jeigu neatsidursi už grotų, tai būsi nubaustas milžiniška bauda. Baimė, kad anksti ryte į tavo duris pasibels, jau seniai tvyro visuose socialiniuose Rusijos visuomenės sluoksniuose, rašoma „Stern“.
Žmonės prisimena „tamsiuosius laikus“, apie kuriuos lyg tyčia, vis užsimena ir pats V. Putinas. „Pas mus ne 1937 metai“, – karts nuo karto pareiškia Kremliaus vadovas. Sykį jis netgi leido sau pajuokauti šia tema. „Kažkaip aš neatmenu, kad 1937-aisiais būtų internetas“, – cituojamas jis.
Rusijos visuomenė įsibaiminusi ir dar prisimena stalininį terorą
Tačiau daugeliui Rusijoje nejuokinga. Juk per 21-erius V. Putino valdymo metus 1937-ieji, rodosi, tapo jo orientyru. Istorikui Ivanui Kurilai čia viskas akivaizdu: Rusijos prezidentas šią datą minį ne atsitiktinai. „Šių siaubingų metų baimė yra mūsų kraujyje, – „Stern“ pasakojo apie savo tautiečius profesorius. – 1937-ieji įsirėžė į mūsų kolektyvinę atmintį kaip Stalino teroro simbolis. Ir valdžia naudoja tai savo tikslams. Kremlius nori, kad ore tvyrotų grėsmė: jeigu prireiks, 1937 metai gali grįžti.“
Eksperto teigimu, Rusijos visuomenei būdingas baimės jausmas kažkuriuo momentu atsidurti gulage ir tai apriboja bet kokių pasipriešinimo judėjimų atsiradimą. Nepaisant to, I. Kurila nėra linkęs lyginti V. Putino režimo su stalinine teroro epocha. Pasak jo, yra pernelyg daug skirtumų: „Šiandien nėra vienijančios ideologijos. Taip pat nėra imamasi kurti kažką naujo. Priešingai, Putinas tik bando užkonservuoti tai, kas jau egzistuoja. Yra nepriklausomi institutai, įstaigos ir pavieniai asmenys. Jų mažai, tačiau jie egzistuoja. Valdant Stalinui tai buvo neįmanoma.“
Istorikas pridūrė, kad ir šiandieniniai „silovikai“ (jėgos struktūrų darbuotojai) taip pat nėra pasirengę vykdyti stalininių laikų represijų.
Panašesnis į Nikolajų I negu J. Staliną
Istorinėje perspektyvoje Putino Rusija turi daugiau paralelių su epocha, kuri savo šaknimis siekia gerokai senesnius laikus. Istorikas pateikia lyginimą su taip vadinamu „tamsiuoju septynmečiu“, paskutinių Nikolajaus I valdymo metų laikotarpiu (1848-1855 m.). Itin sujaudintas revoliucijų judėjimu Europoje, caras paskyrė save kovai su bet kokiais revoliuciniais judėjimais savo valstybėje.
„Šalies viduje viskas buvo gniaužiama. Net ir menkiausi bandymai siekti nepriklausomybės buvo vertinami kaip grėsmė“, – aiškina istorikas tų dienų nuotaikas. Nikolajus I tęsė šią kryptį ir užsienio politikoje, padėdamas Austrijos imperijai sugniuždyti revoliucijos bandymą Vengrijoje.
Karas dėl Krymo 1853-iaisiais greitai virto konfliktu su visa Europa. Baigėsi viskas tuo, kad Nikolajus I patyrė apmaudų pralaimėjimą, o tai nulėmė Rusijos įtakos, kurią ji įgijo po Napoleono karų, praradimą.
Kas bendro tarp Nikolajus I ir Putino? Bandymas gniaužti viską šalies viduje. Baimė, kad Rusiją gali ištikti kaimyninių valstybių likimas.
„Putinas pernelyg gerai pamena „oranžinę revoliuciją“ ir vėliau sekusį Maidaną Ukrainoje. Kaip kadaise ir imperatorius, Putinas bijo revoliucijų apraiškų. Siekdamas jų išvengti, jis imasi tų pačių priemonių: gąsdina šalies viduje ir palaiko vienminčius užsienyje. Šiandien Kremlius skuba padėti Baltarusijos diktatoriui Lukašenka. Tuomet buvo Austrija“, – aiškina istorines paraleles istorikas.
Putinas sukūrė savo istorijos interpretaciją, kurios mitai neturi nė lašo teisybės
„Viskas nukreipta į tai, kad būtų užkardyta bet kokia pilietinės visuomenės veikla, kurios Kremlius negali kontroliuoti, – sutinka su Kremliaus siekiu bet kokiomis priemonėmis stabdyti pokyčių judėjimus teorija Maskvos Carnegie centro politologas Andrejus Kolesnikovas. – Tai, ką mes stebime pastaraisiais metais, – tai hibridinio autoritarizmo transformacija į absoliutų“.
„Putinas visiškai atvirai nusisuka nuo demokratijos. Jos vietą užima rusiško nacionalizmo, tradicionalizmo ir imperializmo ideologija“, – pareiškė A. Kolesnikovas.
Rusija, jo teigimu, iki šiol išgyvena „fantominį imperializmo skausmą“. Šiame kontekste Krymo aneksiją derėtų vertinti kaip imperijos atstatymo žingsnį. „Putinas stipriai akcentuoja Rusijos imperialistinę istoriją. Ji apipinama isterija, kuriama tikra mitologija. Tačiau Putino istorijos interpretacija neturi nė lašo teisybės“, – „Stern“ cituojamas ekspertas.
Pavyzdžiui, Kremlius be jokios gėdos propagandiniams tikslams naudojasi Sovietų Sąjungos pergale prieš nacistinę Vokietiją. „Pas mus jau senokai juokaujama, kad gali susidaryti įspūdis, kad jau pats Putinas užkariavo Berlyną ir iškėlė vėliavą virš Reichstago“, – aiškina A. Kolesnikovas.
Jis taip pat priminė jau į istorijos lapus įrašyta Rusijos Dūmos pirmininko Viačeslavo Volodino frazę: „Putinas – tai Rusija. O Rusija – tai Putinas“. Remiantis šia logika, anot eksperto, dabar yra laikoma, kad Putinas – tai Pergalė, o Pergalė – tai Putinas.
Rusijos valdžia susidorojimais demonstruoja savo silpnumą
„Mano manymu, Putinas visada buvo nacionalistas ir imperialistas. Dar 2000-aisiais aš perspėjau, kad jis gali eiti Benito Musolinio keliu ir kurti valstybę, kurioje visi visuomeniniai institutai bus kontroliuojami iš Kremliaus. Būtent taip ir nutiko“, – prisiminė A. Kolesnikovas.
Tačiau tokį V. Putino elgesį jis vadina silpnumo požymiu. „Valdžia suvokia, kad vis labiau netenka visuomenės kontrolės. Net jeigu kontroliuojama viena visuomenės dalis, o kita yra nupirkta, prieš valdžią nukreiptos nuotaikos vis aštrėja. Atsakydamas į tai Kremlius verčia Rusiją į represijų valstybę. Nesėkmingas Navalno nuodijimas tik paspartino režimo radikalizacijos procesą“, – aiškina jis.
Istoriko I. Kurilos nuomone, faktas, kad Kremlius kovos su korupcija fondą (FBK) laiko grėsme, kurią yra būtina pašalinti, eilinį sykį demonstruoja valdžios silpnumą. „Režimas netenka jėgų ir pasiduoda iliuzijai, kad FBK sunaikinimas suteiks jam naują valdžią“, – aiškina jis.
Realybėje Kremliaus politika tik augina valdžios priešų gretas, mano jis. „Nepasitenkinimas didelis, – aiškina jis. – Kas taps paskutiniu lašu – atviras klausimas. Istorija rodo, kad masiniai protestai dažnai prasideda nuo menkų įvykių. Kaip sakoma, gyvybė nugali mirtį mokslui nesuprantamais būdais“.
