Mohammadas Umaras, kitų vadinamas „burbuliažmogiu“, serga kraštutine neurofibromatozės atmaina – tai genetinė liga, kuriai vaistų nėra išrasta.
M. Umaras gimė su normalia, lygia oda, o jo kančios prasidėjo, kuomet vyrui suėjo 14 metų. Pirmiausia pradėjo augti pūslės ir gumbai ant plaštakų ir jų vis daugėjo – ant veido, rankų, kojų, nugaros, pilvo. Netrukus visas kūnas tapo padengtas pūslėmis.
Jo motina turėjo panašių išaugų, bet jos dengė tik rankas. Moteris tučtuojau parodė sūnų gydytojui, pamačiusi pirmąsias pūsles. Tačiau gydytojas negalėjo niekuo padėti ir įspėjo M. Umarą, jeigu jis kada nors susilauks vaikų, šie gali paveldėti tokią pat ligą.
Vieną dieną nepagydomos ligos kankinamas žmogus sutiko jauną merginą, vardu Farhat. Jauni žmonės įsimylėjo ir susituokė, kuomet M. Umarui buvo 28 metai. Farhat nekreipė dėmesio į pūsles. „Aš jaučiau, kad Umaras – geras vyras. Jis buvo draugiškas, kilniaširdis. Mano šeimos nariai mane perspėjo, kad ateityje man gali būti nelengva, vyro odos būklė gali pablogėti. Tačiau aš nusprendžiau rizikuoti“, - pasakoja ji. Šiandien pora turi dvi 25 metų dukteris ir tris sūnus – 20, 18 ir 12 metų amžiaus. Atrodė, kad liga aplenkė vaikus, tačiau...
Dėl savo ligos M. Umaras neteko lagaminų nešiotojo darbo vietos geležinkelio stotyje, mat vyro pūslės vis didėjo ir žmonės ėmė nebenorėti, kad Mohammadas nešiotų jų daiktus. Vyras labai norėtų dirbti, tačiau neranda darbo.„Aš galiu sunkiai dirbti, bet mano išvaizda sukelia kitiems žmonėms problemų. Jie bijo į mane žiūrėti ir prisiartinti. Žmonės galvoja, kad aš juos užkrėsiu“, - atviravo žmogus.
Šeimos išlaikymas gula ant žmonos Fargat pečių, bet dėl to M. Umaras jaučiasi tik dar blogiau: „Aš nekenčiu, kad mano vaikai turi visą tai regėti. Jie privalo jausti man pagarbą, bet koks aš tėvas, jeigu negaliu išmaitinti ir pasirūpinti savo šeima?“
Dėl šių priežasčių ligonis pradėjo mieste elgetauti: „Eidamas per miestą aš prašau išmaldos. Nemėgstu žmonių dėmesio, tačiau tai vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti dėl savo šeimos gerovės.“
Neseniai jauniausiam M. Umaro sūnui pasireiškė baisios ir nepagydomos ligos simptomai. Gydytojai patvirtino, kad tai ta pati neurofibromatozės atmaina ir medicina niekuo negali padėti.
M. Umaras bando susitaikyti su savo liga: „Bandau būti švarus ir tvarkingas. Žmona padeda nusiskusti, nukerpa mano plaukus. Bet aš negaliu atsikratyti pūslių. Jos auga ir auga.“ Vyras pripažįsta neįsivaizduojantis, kaip gyventų be savo žmonos ir vadina ją šventąja.
Tuo tarpu žmona tikina esanti laiminga, nors jau beveik neatsimena, kaip jos vyras atrodė anksčiau.
