Egzistuoja dešimtys versijų, kur galėjo dingti garsusis Gintaro kambarys, ir visiškai jokios garantijos, kad jis kada nors bus surastas.

Per tuos istorijos mastais neilgus 67-erius metus, kai Gintaro kambarys laikomas dingusiu be žinios, jo paslaptį bandė atskleisti šimtai tyrinėtojų. Vieni legendinės Rusijos carų rūmų puošmenos paieškoms aukojo darbo valandas, kiti – asmenines atostogas, treti – visą gyvenimą tiek perkeltine, tiek, deja, ir tiesiogine prasme.

„Mirties aplinkybės neaiškios“ – ne pats rečiausias įrašas Gintaro kambario ieškotojų biografijose. Ir jis verčia kitus ieškotojus manyti, jog tie jų pirmtakai, kuriems tragiškai nepasisekė, pernelyg priartėjo prie tiesos. Taip pamažėle kurstoma gimė dar viena legenda, esą, be žmonių, trokštančių pasauliui vėl parodyti stebuklą iš gintaro, yra žmonių, darančių viską, kad tik taip nenutiktų. Niekas kažkodėl nenori susitaikyti su mintimi, kad galbūt aštuntuoju pasaulio stebuklu vadintas kambarys yra tiesiog labai gerai paslėptas...

Gintaro kambario pėdsakai pranyko Kionigsberge – Karaliaučiuje, dabartiniame Kaliningrade, 1945-ųjų pavasarį. Nuo tada ir prasidėjo mistika persmelkta jo dingimo istorija.

Tačiau yra dar viena istorija, daug ilgesnė, kaip Gintaro kambarys atsidūrė Rytų Prūsijoje ir kodėl fašistai šventai tikėjo, kad gintarinis lobis yra jų nacionalinio paveldo dalis.

REKLAMA

Dovana iš antrų rankų

XVII a. Kionigsberge klestėjo gintaro meistrų gildija. Tarp daugybės nuostabių meno kūrinių, pagamintų iš degaus akmens, kaip tada vadintas gintaras (vokiškas gintaro pavadinimas „bernstein“ kilęs iš dviejų žodžių: „brennen“ – degti ir „stein“ – akmuo, nes puikiai dega), buvo ir trys veidrodžių rėmai, gausiai dekoruoti graviūromis ir skulptūromis. Labai tikėtina, kad tie rėmai ir įkvėpė architektą, skulptorių Andreasą Šliuterį sukurti Valdovo kabinetą, kurio visos sienos būtų dengtos tik gintaru.

A. Šliuteris puikiai žinojo, kokios gintaro atsargos saugomos karališkajame ižde, taigi buvo tikras, kad medžiagų tikrai nepristigs.

Prūsijos karaliui Frydrichui I mintis turėti darbo kabinetą, kokio neturi nė vienas monarchas pasaulyje, buvo labai prie širdies. Ir su jo palaiminimu specialiai pastatytose dirbtuvėse užvirė darbas. Buvo 1701-ieji.

Prūsų meistrų laukė milžiniškas iššūkis: reikėjo ne tik gintaru padengti didžiules plokštumas, bet ir papuošti jas bareljefais, graviruotėmis, miniatiūromis. Tad nieko nuostabaus, kad prabėgus dvylikai metų, kai Frydrichas I jau buvo prie mirties, jo kabinetas vis dar nebuvo baigtas. Tiesa, iki finišo buvo likę labai nedaug, todėl dar apmaudžiau, kad monarcho įpėdinis Frydrichas Vilhelmas I, niekinęs prabangą ir dar labiau – švaistūniškumą, gintarinio kabineto idėją pasmerkė. O tada nutraukė darbų finansavimą ir visus meistrus atleido.

Gintarinės plokštės iškeliavo į saugyklas, kur dulkėjo trejus metus: naujasis Prūsijos valdovas jas prisiminė tik sumanęs padovanoti Rusijos carui Petrui I per šio viešnagę Berlyne.

Caras už dosnią dovaną skolingas neliko ir savo ruožtu padovanojo prūsų valdovui 55 grenadierius. O nebaigtą Gintaro kambarį liepė kruopščiai supakuoti ir labai atsargiai gabenti į Sankt Peterburgą. Tačiau pagrindine caro rūmų puošmena gintarinis kabinetas tapo tik valdant jauniausiajai Petro dukteriai Jelizavetai I.

Įrengti prūsų karaliaus dovaną Žiemos rūmuose imperatorė patikėjo savo architektui Bartolomėjui Rastreliui. Užduotis buvo ne iš lengvųjų – juk apdaila gaminta visai kitai patalpai. Dabar ją reikėjo pritaikyti kitai architektūrinei erdvei, vadinasi, daug ką pakeisti, papildyti, nupirkti trūkstamo gintaro, restauruoti laiko pažeistas detales.

REKLAMA

Taip prabėgo dar dešimt metų, ir 1755-aisiais Jelizavetai I toptelėjo nauja geniali idėja: perkelti Gintaro kambarį iš Žiemos rūmų į specialiai jam įrengtą paradinę salę vasaros rūmuose Carskoje Selo.

Imperatorės kaprizas buvo tučtuojau patenkintas. Gintaro kambarį į naujuosius namus, be krovikų ir darbininkų, palydėjo 76 gvardiečiai. O tuomet kantrusis Rastrelis ėmėsi iš naujo jį rinkti.

Kol jis dirbo, būsimajame valdovės rūmų pasididžiavime ėmė kauptis visokie dailūs niekučiai iš gintaro: smėlio laikrodžiai, tabakinės, druskinės ir rašalinės, taurės, skrynelės, šaškės ir šachmatai...

„Stebuklingas“ perkraustymas

Tikras stebuklas, kad per Rusiją užgriuvusią Spalio revoliuciją Gintaro kambarys išliko nepaliestas – jo neišmontavo, nepardavė užsienin, kaip daugelį kito „buržujų šlamšto“. Tačiau atėjo 1941-ieji, ir sėkmė nuo šio unikalaus meno kūrinio nusisuko.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sovietų valdžia į užnugarį išsiuntė didžiąją dalį šalies muziejinių vertybių, bet ne Gintaro kambarį. Kodėl? Tikrojo atsakymo į šį klausimą nėra. Užtat apstu versijų.

Pirmąją versiją galima drąsiai pavadinti idealistine: 1941-ųjų birželį mažai kas tikėjo, jog vokiečių pajėgos prasiverš taip giliai į šalį, kad pasiektų Puškiną – buvusį Carskoje Selo. Tik dėl viso pikto rūmuose buvo imtasi priemonių meno vertybėms nuo bombų ir gaisrų apsaugoti: brangiausi eksponatai perkelti į rūsį, rūmų langai užkalti lentomis, visose salėse pastatytos dėžės su smėliu ir statinės su vandeniu. Baiminantis ugnies, vandens pripilta net į didžiausias vazas. Deja... Vokiečiai ir jų sąjungininkai į Puškiną įžygiavo jau 1941 metų rugsėjo vidury.

Kita vertus, tikėtina, kad pasirūpinti Gintaro kambario saugumu tiesiog nesuspėta. Muziejuje buvo ne tiek daug darbuotojų, o ir tie dieną naktį plušėjo, kad supakuotų vertingiausius eksponatus – tūkstančius smulkių, trapių daiktų, reikalaujančių stabilios temperatūros ir drėgmės.

Galimas ir dar vienas paaiškinimas. Gintaro kambarys periodiškai restauruotas nuo pat Jelizavetos I laikų. Ir 1941-aisiais buvo numatyti plataus masto restauravimo darbai, būtini deramai šedevro būklei palaikyti. Bet jų restauratoriai taip ir nepradėjo. Todėl kai pabandė nuimti nuo sienų gintaro plokštes, mozaikos gabalėliai lietumi pasipylė ant grindų: buvo perdžiūvę, klijai išsikvėpę.

REKLAMA

Kad nuo sienų nenubyrėtų visas gintaras, pabandyta uždengti jį plonyčiu popieriaus sluoksniu. Nepadėjo. Muziejininkai susidūrė su dilema: arba rizikuoti pražudyti vertybę bandant ją evakuoti, arba palikti ramybėje užklijavus marle, uždengus audiniu ir apramsčius skydais. Neilgai svarsčius, buvo pasirinktas antrasis būdas.

Bet ar tikrai? Nes kaip tuomet naciams pavyko išgabenti Gintaro kambarį? Ir dar tą patį rudenį?

Maža to: 1942 metais gintariniai bareljefai ir kitos grožybės jau vėl puošė karališkuosius rūmus Karaliaučiuje. Grįžęs į Prūsiją, Gintaro kambarys net buvo atvertas lankytojams – iš pradžių tik svarbiems asmenims, paskui visiems norintiesiems.

Vadinasi, nulupti gintarą nuo sienų nesugadinant meno kūrinio vis dėlto buvo įmanoma. Tiesioginis to įrodymas – penkios Gintaro kambario nuotraukos, kurias 1942-aisiais padarė naujieji šeimininkai žurnalui „Panteonas“. Fotografijose aiškiai matyti, kad Karaliaučiuje kambarys eksponuotas ne visas, – trūko vienos mozaikos, kai kurių apdailos elementų, – tačiau jis vis dar egzistavo.

Išsaugojo, kad pradangintų?

Pagal pradinį sumanymą, Gintaro kambarys, kaip ir tūkstančiai kitų vertingų eksponatų iš pagrindinių Sovietų Sąjungos muziejų, turėjo iškeliauti į mylimiausią Hitlerio Linco miestą Austrijoje. Ten fiureris planavo įkurti unikalų muziejų – didžiausią visoje planetoje. Be to, Hitleris dievino gintarą ir tikėjo jį turint ypatingų, netgi egzotinių galių. Tačiau, kaip paaiškėjo, silpnybę gintarui jautė dar mažiausiai du žmonės.

Kionigsbergo muziejaus meno kūrinių skyriaus direktorius menotyrininkas daktaras Alfredas Rodė ir reicho vietininkas Rytų Prūsijoje Erichas Kochas ne ką mažiau nei fiureris kraustėsi iš proto dėl Gintaro kambario. Pastarasis surengė tikrą agitacinę kampaniją, kad iš prūsiško gintaro prūsų meistrų sukurtas šedevras liktų savo istorinėje tėvynėje, kur yra tinkamai juo pasirūpinti galinčių gintaro specialistų. Ir E. Kochas pasiekė savo.

Nuo žinios, kad Bernsteinzimmer (Gintaro kambarys vok.) lieka Karaliaučiuje, A. Rodę ištiko tikra ekstazė. Amžininkų gintaro maniaku vadintas menotyrininkas, parašęs vadinamąją gintaro bibliją – vadovėlį specialistams, dirbantiems su šiuo akmeniu, – rusams dovanotą Gintaro kambarį laikė nacionaliniu pasididžiavimu ir svajojo grąžinti jį vokiečiams. Ir kai naciai pagaliau tai padarė, būtent A. Rodė pasirūpino įkurdinti Gintaro kambarį Karaliaučiaus pilyje ir atverti jo duris visuomenei. Tačiau artėjo Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir vokiečių reikalai fronte vis labiau komplikavosi. Tad 1944-ųjų vasarą A. Rodė buvo priverstas išmontuoti Gintaro kambarį, sukrauti į dėžes ir paslėpti rūmų požemiuose, kur būtų apsaugotas nuo britų ir amerikiečių bombų.

REKLAMA

Sąjungininkų oro antpuoliai pavertė Teutonų ordino laikus menančią pilį griuvėsiais, nesibaigiantys gaisrai naikino joje sukauptus meno kūrinius. Beveik nėra abejonių, kad ugnyje pražuvo ir dalis Gintaro kambario. Tiesą sakant, yra nemažai žmonių, manančių, kad kambarys sudegė visas ir ieškoti jo nebėra prasmės. Buvo liudininkų, mačiusių, kaip tarp pusiau sugriautų rūmų sienų išbalęs A. Rodė stebeilijosi į vario spalvos balutę su iš jos styrančiomis medžio pleišenomis ir sielojosi, kad tik tiek teliko iš Gintaro kambario.

Tačiau buvo ir kitokių liudininkų. Artimiausias A. Rodės padėjėjas profesorius Gerhardas Štrausas savo prisiminimuose rašė: „Praėjus kelioms dienoms po siaubingo bombardavimo (...) nuėjau į pilį ir ten vėl pamačiau daktarą Rodę su jo Bernsteinzimmer. Dėžės, kuriose buvo supakuotas kambarys, stovėjo pilies kieme. Susijaudinęs Rodė man pranešė ištraukęs jas iš požemio, kad atvėstų. Pilis juk degė ir rūsiuose pakilusi temperatūra ėmė kelti grėsmę medžiui. „Reikia slėpti, – murmėjo Rodė, – išvežti, gelbėti kambarį, o man niekas neduoda leidimo. Bet aš žinau, kur paslėpsiu Bernsteinzimmer“.

Be to, yra išlikęs ir paties A. Rodės laiškas, parašytas 1944 metų rugsėjo 2 dieną. Jame – ataskaita Berlyno Kaizerio Frydricho (dabar – Bodės) muziejui. „Nors Kionigsbergo pilis buvo visiškai sugriauta, – rašė A. Rodė, – apsaugos nuo bombardavimų priemonės, kurių ėmėmės, pasiteisino. Gintaro kambarys, išskyrus šešis cokolinius elementus, yra sveikas ir nepažeistas.“

Po to bombardavimus atlaikęs Gintaro kambarys mistiškai pradingsta net iš dokumentų.

1945 metų kovo–balandžio mėnesiais sąjungininkų pajėgoms lipant ant kulnų jau vokiečiai paskubomis pakavo ir evakavo muziejines vertybes (tiek savas, tiek pasigrobtas). Greičiausiai tada ir Gintaro kambarys buvo paslėptas kartu su kitais nacių lobiais. Tačiau kur?

Mirtys ir versijos

Atsakymą į šį klausimą manė žinantis vokietis tyrinėtojas Georgas Štainas, didžiąją dalį gyvenimo paskyręs meno kūrinių, fašistų išvežtų iš buvusios Sovietų Sąjungos, paieškoms – ir ne bergždžiai.

REKLAMA

Kelis dešimtmečius G. Štainas rausėsi dokumentuose, susijusiuose su Gintaro kambariu, apklausė liudininkus ir paskutinių kelių Antrojo pasaulinio karo mėnesių įvykių dalyvius, tikrino įvairias versijas ir paliko šimtų tūkstančių itin vertingų dokumentų archyvą.

Deja, paties G. Štaino likimas susiklostė tragiškai. Daugelį metų gaudavęs įžeidžiamus ir net grasinamus laiškus, kuriuose kaltintas tuo, jog daro gėdą vokiečių tautai, 1987-aisiais tyrinėtojas buvo rastas negyvas miške netoli Hamburgo. Policija iš pradžių nusprendė, kad tai savižudybė. Tačiau G. Štaino draugai tvirtino, kad kelios savaitės prieš mirtį jis prasitarė priartėjęs prie Gintaro kambario paslapties atskleidimo. Tai kas gi galėjo priversti žmogų, pagaliau atsidūrusį per vieną žingsnį nuo sėkmės, pakelti prieš save ranką? Nesuvokiamai atrodė ir savižudybės būdas: G. Štainas iš pradžių smeigė sau kelis kartus peiliu, o paskui persirėžė pilvą.

Kad ir kaip ten būtų, būtent G. Štaino ilgametės Gintaro kambario paieškos padėjo suformuluoti keturias realiausias versijas, kur galėtų būti slepiamas aštuntasis pasaulio stebuklas.

Pirmoji versija: Karaliaučiaus. Gintaro kambarys liko dabartiniame Kaliningrade arba jo apylinkėse.

Antroji versija: kapo jūroje. Gintaro kambarys nuskendo kartu su laivu, bandžiusiu išgabenti jį iš Rytų Prūsijos.

Trečioji versija: slėptuvės šachtose. Gintaro kambarį pavyko sėkmingai nugabenti (jūra ar sausuma) iki Vokietijos, kur jis kartu su kitomis meno vertybėmis buvo paslėptas vienoje iš Saksonijos šachtų.

Ketvirtoji versija: amerikietiškoji. Atgabentas į vieną iš Vokietijos uostų, Gintaro kambarys pateko į amerikiečių rankas ir buvo išplukdytas į Jungtines Amerikos Valstijas.

Karaliaučiaus versija suteikia bent šiokią tokią viltį, kad surasti Gintaro kambarį dar įmanoma – ne tokia jau didelė ta Kaliningrado sritis, kad pasistengus nebūtų galima joje iškiloti kiekvieną akmenėlį.

Tačiau ne viskas taip paprasta.

Viduramžiais Kionigsbergas buvo karinė tvirtovė. Tenykštėse pilyse turėjo būti daugiau nei tūkstantis slaptų patalpų įvairiausioms vertybėms saugoti. A. Rodė labai gerai žinojo kareliškųjų rūmų požemius, tačiau kitų Rytų Prūsijos pilių užkaboriai jam buvo nežinomi. Dėl to menotyrininkas nuo 1944-ųjų intensyviai susirašinėjo su jų savininkais dėl galimybės slaptuose pilių kambariuose priglausti bent dalį meno kūrinių.

REKLAMA

Taip pat, vykstant Antrajam pasauliniam karui, prie senovinių įtvirtinimų prisidėjo šiuolaikiniai. Jie buvo statomi E. Kocho įsakymu. Rytų Prūsijos šeimininkas suvokė, kad tik laiko klausimas, kada sovietų armija įžengs į Kionigsbergą, todėl karštligiškai sprendė meno vertybių išsaugojimo klausimą. Tam tikslui buvo naudojami ir papildomai projektuojami įvairiausios paskirties objektai: bombų slėptuvės, komunikacijų tuneliai, požeminės amunicijos saugyklos, slapti bunkeriai ir pan.

Nepalengvino Gintaro kambario paieškų ir tai, kad per tuos 25-erius metus po G. Štaino mirties jo suformuluotos kambario dingimo versijos apaugo papildomomis hipotezėmis, o paieškų objektų sąrašas pasipildė naujai atrastais požemiais, šachtomis, poligonais... Mūsų dienomis jie jau skaičiuojami šimtais. Teritorijos, kuriose jie išsibarstę, – tūkstančiais kvadratinių kilometrų.

Gintaro kambario siūloma ieškoti Tiuringijoje (pavyzdžiui, slapto nacių objekto kodiniu pavadinimu „Olga III“ požemiuose), Saksonijoje (kad ir Vitekindo kasyklose), Rytų ir Vakarų Prūsijos pilių rūsiuose, taip pat Lenkijoje, Šiaurės Čekijoje ir Silezijoje, Ladogos ežero dugne ir net Kalifornijos fortuose. Taip pat... elitiniuose vasarnamiuose Pamaskvėje.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų