Ar Japonijoje nėra teisingumo? Matyt, kad ne. Šalies teisingumo ministras Minoru Yanagida vakar buvo priverstas atsistatydinti už tai, kad pasakė pokštą, kuris buvo suprastas rimtai, rašo „The Economist“.
M. Yanagidos karjeros žlugimą nulėmė neapgalvotas atviras prisipažinimas per susitikimą su rinkėjais Hirosimos apygardoje. „Būti teisingumo ministru yra lengva, - teigė politikas. - Aš turiu išmokti tik dvi frazes, kurias galiu kartoti parlamente, kai gaunu keblų klausimą. Pirmoji: „Susilaikysiu nuo komentarų“. Antroji: „Mes vadovausimės įstatymu ir įrodymais.“
Tuo buvo norėta pateikti savikritišką komentarą grupelei jam gero linkinčių žmonių. Toliau ministras pridėjo, kad tai įstatymas jo pareikalavo pasakyti tai, ką jis pasakė. „The Economist“ toliau rašo, kad opozicija ir šalies žiniasklaida iškraipė ministro pasisakymą pašalindama paskutiniąją dalį, kurioje aiškinama, kad jis neturėjo kito pasirinkimo.
Tai yra varginančios Japonijos politikos kasdienybės dalis. Ministrai ateina ir išeina dėl menkiausių nusižengimų. „The Economist“ praneša, kad Japonijoje pasikeitė jau šeši ministrai pirmininkai po to, kai 2006 metais savo penkerių metų kadenciją baigė buvęs premjeras Junichiro Koizumis. Nuo to laiko 11 asmenų buvo tapę žemės ūkio ministrais, pasikeitė septyni gynybos ministrai bei po šešis ministrus užsienio bei vidaus reikalų ministerijose.
Nors kai kurie atsistatydinę ministrai neturėjo jokio pasiaiškinimo ir tiesiog turėjo pasitraukti, tačiau bet kokia protinga demokratija turi žinoti, kad toks dažnas ministrų keitimas yra žalingas politikos kūrimui, rašo „The Economist“.
Pagrindinė to priežastis yra vadovavimo trūkumas. Šalies ministras pirmininkas Naoto Kanas nesugebėjo palaikyti savo teisingumo ministro greičiausiai dėl to, kad manė, jog nebeturi tam reikiamo politinio kapitalo. Jis įbaugino elektoratą kalbomis apie naujus vartojimo mokesčius, jis nusileido Kinijai per konfliktą dėl Senkaku salų, jis paleido bandomąjį laisvos prekybos balioną, o vėliau dėl nusiskundimų į žemės ūkio ministerijos jį netikėtai susprogdino, teigia „The Economist“.
Visos šios problemos prisideda prie nuomonės, kad Japonija yra nevadovaujama. Tai įgalina opoziciją atakuoti vyriausybę net ir neturint geresnių pasiūlymų kaip valdyti šalį. Tai kartu parodo, kokie nereikalingi yra ministrai ir taip yra dar labiau sumažinama esamų ministrų įtaka.
Be to, tai išryškina Japonijos žiniasklaidos galią ir su tuo susijusią vyriausybės visuomenės apklausų maniją, rašo „The Economist“. Visuomenės apklausos neretai nustato politinę darbotvarkę, nepaisant to, kad jos dažniausiai yra sudaromos remiantis besikeičiančiomis žmonių nuotaikomis, o ne realiomis rinkėjų preferencijomis.
Nuo tada, kai N. Kanas tapo premjeru 2009 metų rugsėjį, kiekvienas didžiausias šalies dienraštis įvykdė po daugiau nei 10 visuomenės apklausų dėl pritarimo esamai vyriausybei.
