Italijos virtuvės paslaptis įminęs panevėžietis patirtimi dalijasi su tautiečiais.
Mindaugas Lucka kepa ir verda kaip tikras italas. Nors prieš dešimtmetį išvažiuodamas iš Lietuvos nė neįtarė, kad taps tikru maisto gamybos žinovu, likimas viską sutvarkė savaip. Gimęs ir augęs Panevėžyje, šiandien jaunas vyras gyvena Pietų Italijos Apulijos regione. Ir dar ne taip seniai pats mokęsis pas žymiausius italų virtuvės šefus, dabar mielai to moko kitus. Mindaugo iniciatyva atsirado ir bendras projektas, kurį jis įgyvendina kartu su Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykla.
Žiniomis nori pasidalyti Prekybos ir paslaugų verslo mokyklos projektų koordinatorė Rima Šeibokienė dar negali pamiršti spalį vykusios trijų savaičių kelionės į Italiją. Ten mokyklos mokiniai kartu su Utenos ir Marijampolės profesinių rengimo centrų moksleiviais tris savaites mokėsi italų virtuvės paslapčių. Projektų koordinatorė sako, kad idėja mokyklos auklėtiniams atlikti praktiką Italijoje kilo būtent M. Luckai. Restorano šefu dirbantis 32 metų buvęs panevėžietis norą pasikviesti virėjų ir padavėjų iš Lietuvos išsakė restorano savininkui.
„Pagalvojau: mes nuolat kviečiame praktikantus iš Italijos – smagu būtų matyti čia ir savo tautiečius, – sėkmingo bendradarbiavimo pradžią prisimena M. Lucka. – Ne vienam moksleiviui vykti į svečią šalį yra neįkainojama patirtis. Tad pernai su Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių mokyklomis sutariau, kad praktiką mokiniai atliks tris mėnesius, jiems nekainuos kelionė ir gyvenimas.“
„Jau šiais metais praktiką mūsų restorane atliko ne tik Panevėžio, bet ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų profesinių mokyklų moksleiviai“, – bendro projekto sėkme džiaugiasi Mindaugas, šiuo metu viešintis Lietuvoje, kad baigtų derinti visus su juo susijusius reikalus. „Džiugu, kad į itališkos virtuvės paslaptis turi galimybę gilintis ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, – priduria jis. – Vasarį pas mus atvažiuosiančius pedagogus mokys profesionalūs Italijos virėjai.“ Gamino Italijos ministrams Į savo sumanymą įtraukęs ne vieną didžiuosiuose Lietuvos miestuose įsikūrusį profesinio rengimo centrą, panevėžietis neslepia į užsienį išvažiavęs geresnio gyvenimo ieškoti. Vos tik baigęs duonos kepėjo kursus, Mindaugas su draugais atsidūrė Pietų Italijoje, Apulijos regione, kur Adrijos jūros pakrantėje įsikūręs Gargano miestelis netruko tapti naujaisiais namais.
Tiesa, padirbėti itališkos duonos kepėju lietuviui teko tik pusmetį. Po to vienas įtakingas italas pasiūlė jam darbą savo viešbutyje ir restorane. Mokytis Viduržemio jūros regiono virtuvės paslapčių pas įžymiausius virėjus sekėsi, ir netrukus M. Lucka pats tapo restorano virtuvės šefu.
„Darbo būdavo daug, – greitakalbe, tarsi tikras italas, beria Mindaugas. – Teko gaminti ir Italijos ministrams, regionų gubernatoriams...“ Panevėžietis yra paruošęs ne vieną solidžią vakarienę viešbučio savininko – buvusio Italijos parlamento nario – kolegoms ir draugams.
„Mokiausi pas Šiaurės Italijos virtuvės šefus, – prisimena jis. – Tenykštė virtuvė – riebesnė, skirtingai nuo Pietų Italijos virtuvės. O ten, kur gyvenu ir dirbu, maistas lengvas ir sveikas: daugybė daržovių, šviežių produktų.“ Apulijos regione gaminama kone 70 procentų viso Italijos aliejaus, čia, šalies pietuose, suvalgoma itin daug daržovių ir ypač mėgstami makaronai, būtinai pagaminti iš kietagrūdžių miltų. Bet aštuonerius metus italų restorano virtuvei vadovaujantis panevėžietis prisipažįsta leidžiantis sau paeksperimentuoti ir į valgiaraštį įtraukti lietuviškų patiekalų. „Esu gaminęs net didžkukulius ir Kijevo kotletus!“ – šypsosi Mindaugas. Gurmanų krašte – it žuvis vandenyje „Italams maistas – šventas dalykas, – dėsto M. Lucka. – Svarbiausia jiems – gerai ir sočiai pavalgyti.“ Maisto žinovų, anot panevėžiečio, neapgausi: jis turi būti labai kokybiškas ir gerai paruoštas, – tikras gurmanas iš karto atskirs, ar patiekalas pagamintas tinkamai. Mindaugas prisipažįsta, kad iš pradžių didžiausią nuostabą kėlė italų suvalgomo maisto kiekiai. Pietiečių šeimos šventės – išties įspūdingos puotos, per jas vienam svečiui pasiūloma mažiausiai aštuoni patiekalai. „Didelės šventės prasideda nuo pyragaičių, – aiškina šefas. – Valgydami italai niekada negeria alkoholio, išskyrus vyną. O po valgio labai populiarūs stiprieji gėrimai, žolelių trauktinės, likeriai.“ Nors valgiaraštis gausus, italų antsvoris nekankina. Tai, anot Mindaugo, ir yra nuostabiausia: juk Italija – šalis, kurioje valgoma labai daug miltinių patiekalų. „Kita vertus, reikia mokėti makaronus paruošti, – pabrėžia virtuvės meistras. – Sakoma, kad jei yra patiekiami šiek tiek kieti, nuo jų nestorėjama.“
„Aš priklausau Italijos virėjų federacijai – mūsų regione yra apie keturis šimtus narių, tarp jų tik kelios moterys“, – sako M. Lucka, pats Italijoje gyvenantis su drauge. „Ji maisto neruošia, – juokiasi. – Pagaminu ir jai, ir sau. Man patinka makaronų patiekalai, jūros gėrybės, grybai, pastarieji Italijoje gaminami vos kelias minutes.“ Į Panevėžį Mindaugas grįžta keletą kartų per metus – čia gyvena jo šeima, draugai. Tačiau tikina namiškių sulaukiantis ir Italijoje: „Juk ten puikus klimatas. Mūsų regionas – agrarinis, žmonės dirba žemės ūkyje, todėl ir maistas visada tik pats šviežiausias.“ Tiesa, ekonominė krizė neaplenkė ir šio rojaus kampelio.
„Viešbutyje, kuriame dirbu, žmonių sumažėjo kone trečdaliu, – M. Lucka sako, kad ir meile gyvenimui garsėjantys italai dabar sau leidžia kur kas kuklesnes atostogas. – Anksčiau jų poilsis viešbutyje užsitęsdavo iki kelių savaičių, o šiandien – vos kelias dienas... Bet dar labiau krizė jaučiama šiaurinėje Italijoje, kur uždaromi fabrikai, gamyklos, žmonės lieka be darbo. O pietuose, kur daugiau verčiamasi žemės ūkiu, krizė ne tokia ryški.“
