2008 m. gruodžio 31 d., likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, prezidentas Dmitrijus Medvedevas išeis iš Kremliaus ir atsistos prieš kameras Raudonoje aikštėje. Savo pirmo naujametinio kreipimosi į tautą metu jis kalbės apie Rusijos atgimimą ir pagarbos poreikį. Jis gali kalbėti ir apie savo sudėtingą sprendimą pasiųsti karius į Gruziją. Jis taip pat gali užsiminti apie turbulencinį ekonominį klimatą ir Rusijos gebėjimą įveikti audrą. Po to Kremliaus bokšto laikrodis išmuš dvyliką kartų, ir milijonai Rusijos žmonių, klausydamiesi seno sovietinio himno, atkurto Vladimiro Putino prieš aštuonerius metus, susidauš bokalais.
Kas įvyks toliau ir kiek raminantys D. Medvedevo žodžiai derinsis su realybe, nuspėti yra sunku. Tačiau visi požymiai rodo, kad Rusija įžengia į savo pirmuosius tikrai sunkius metus nuo tada, kai 2000 m. į valdžią atėjo Vladimiras Putinas. Jos mažas pergalingas karas Gruzijoje tapo Putino eros, kurią lydėjo aukštos naftos kainos ir atkurtos garbės jausmas, kulminacija. Tačiau praktine prasme šis išsišokimas nedavė Rusijai nieko, ko ji jau nebūtų turėjusi, o tik dar labiau pablogino jos santykius su Vakarais. Rusijos greitas Pietų Osetijos ir Abchazijos, kurios ir taip buvo kontroliuojamos, pripažinimas sukūrė pagrindą ilgalaikiam santykių su Vakarų pasauliu atšalimui.
Kai Putinas paskelbė D. Medvedevą savo įpėdinu, kai kurie žinovai iš užsienio, bankininkai ir vietiniai liberalai vieningai pareiškė: pagaliau vietoj karingai nusiteikusio Putino ateina švelniai kalbantis jaunas teisininkas, neturintis specialiųjų tarnybų šleifo ir stiprių Šaltojo karo laikų prisiminimų. Tik užkietėję pesimistai, tokie kaip Andrejus Illarionovas, kuris vienu metu dirbo kartu su D. Medvedevu Putino komandoje, niūriai išpranašavo, kad Medvedevas pasistengs pakoreguoti savo civilinį įvaizdį. Šiandien aiškėja, kad pesimistai buvo teisūs. Medvedevas pabandė įtvirtinti savo pozicijas ne atsiribodamas nuo Putino, bet pamėgdžiodamas Putino karingą stilių ir elgdamasis netgi kiečiau negu jo patronas.
Vakarai gal ir neturi daug galimybių paveikti Rusijos, bet nesutarimai aštrėja tuo metu, kai Rusija yra mažiausiai tam pasiruošusi. Putinas galėjo sau leisti ignoruoti Vakarų nuomonę dėl žmogaus teisių ir blogėjančio verslo klimato todėl, kad Rusija maudėsi piniguose. Kremlius taip ir nesumokėjo jokios kainos už „Jukos“ kompanijos sužlugdimą ir gamybos-pelno sutarčių su užsienio kompanijomis peržiūrėjimą. Augančios naftos kainos ir pigių užsienio bankų kreditų banga leido Putinui pasijusti nenugalimumu ir sušvelnino struktūrinių ekonomikos problemų realijas.
2009 m. Rusija susidurs su daug kietesne ekonomine realybe. Užsienio kreditų upė išdžiuvo. Naftos kainos ženkliai smuko. Importas auga greičiau už eksportą, ir prieš tai dideliais tempais augęs teigiamas šalies prekybinis deficitas pradeda mažėti. Tam , kad susidorotų su šiomis problemomis, vyriausybė naudosis naftos pinigų pripildyto stabilizacinio fondo santaupomis, tačiau dalis pinigų bus skirta neefektyvioms valstybinėms korporacijoms, taip stiprinant valstybės vaidmenį ekonomikoje ir komplikuojant bandymus sumažinti infliaciją, kuri yra dviženklė. Rusijos žmonių realios pajamos augs lėčiau.
Daugiau jokios kietos politikos?
Praeityje Kremlius turėjo nerimauti tik dėl marginalizuotos Rusijos liberalų grupės. Šiandien jis gali susidurti su platesnės visuomenės, kuri prieš tai (kol augo pajamos) sveikino Putino kietą laikyseną santykiuose su Vakarais, nepasitenkinimu.
Rusijos ekonominis augimas taps daug labiau priklausomas nuo užsienio investicijų. Optimistinis scenarijaus atveju Rusijos ekonominiai poreikiai numalšins jos priešiškumą Vakarams, o Putino sukurta ir Medvedevo paveldėta šalies politinė sistema taps lankstesnė. Prieš metus taip galbūt ir galėjo atsitikti, tačiau karas Gruzijoje sumažino šio scenarijaus tikimybę. Dar daugiau, pagal vidinę Putino režimo logiką, Rusija toliau ieškos priešų šalies viduje ir už jos ribų. Tai gali pasireikšti kietesne retorika ir tam tikrais veiksmais postsovietinėje NVS erdvėje, kurią Rusija vertina kaip savo išskirtinių interesų zoną.
Tokia politika apsunkintų Rusijos ekonominės modernizacijos procesą. Keli nekontroliuojamos ksenofobijos metai padarė Rusijos žmones tolerantiškesniais autoritariniam ir nacionalistiniam valdymui, lyginant su liberaliomis idėjomis. Kita vertus, kuo despotiškesnis Kremlius taps, tuo didesnio pasipriešinimo iš savo etiškai musulmoniškų respublikų (ypač iš Ingušijos, kur žmonės nuolat susiduria su korupcija valdžios sluoksniuose ir žmogaus teisių pažeidinėjimu) jis sulauks. Šiandien Rusijos karas Gruzijoje priminė tokioms vietoms kaip Ingušija ir Čečėnija, kad Maskva yra pasiruošusi užgniaužti bet kokį pasipriešinimą. Tačiau ilguoju laikotarpiu Rusija, sužlugdžiusi Gruzijos teritorinį integralumą, pati rizikuoja vėl susidurti su dezintegracijos problema.
Parengta pagal The Economist
