Nors šiuose įvykiuose JAV yra svarbi veikėja, pabėgėliai iš Sirijos (ir gera proga pasinaudoję ekonominiai migrantai iš kitų arabiškų kraštų) plūsta į Europos šalis. Suprantama, į JAV pripučiama valtele nenuplauksi, bet vis dėlto ar amerikiečiai nusiplauna rankas ir Europą palieka kapstytis vieną?
ES šalys turi pasidalinti 160 tūkst. pabėgėlių. Kad dėl šios problemos būtų rimčiau tariamasi su JAV, negirdėti.
JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry yra pareiškęs, kad masinis pabėgėlių ir kitų migrantų plūdimas į Europą reiškia „beveik egzistencinę grėsmę“: „Mes nesakome – „tai jūsų problema, o ne mūsų“, – pridūrė jis. – Štai kodėl mes dabar įsitraukiame ir vykdome NATO misiją, kad uždarytume pagrindinį jų kelionių maršrutą.“
Tada J. Kerry turėjo omenyje karinio jūrų laivyno atliekamą priežiūros misiją jūroje prie Turkijos ir Graikijos. Vienas aukščiausių JAV diplomatų Davoso susitikime taip pat yra kalbėjęs apie būtinybę 30 proc. padidinti Jungtinių Tautų (JT) finansinę paramą šiai humanitarinei krizei spręsti. Jis patvirtino JAV įsipareigojimą šiam tikslui, tačiau tradiciškai vengė konkrečiau pasisakyti apie JAV poziciją dėl prieglobsčio suteikimo pabėgėliams.
JAV visuomenė kratosi sirų
Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių. Tai esąs tiesioginis nepavykusios Vakarų politikos Afganistane, Irake, Sirijoje ir kitose regiono šalyse rezultatas.
JAV prezidento Baracko Obamos pozicija dėl pabėgėlių, paliekančių pilietinio karo draskomą Siriją, aiški. Jis ne kartą parodė pritariąs dalies jų apgyvendinimui JAV. Vis dėlto ir taip prastokus reikalus apsunkino tai, kad po žiaurių Paryžiaus teroristinių išpuolių pernai lapkritį, kai žuvo apie 130 žmonių, įtari amerikiečių pozicija dėl pabėgėlių iš arabų pasaulio tapo dar atsargesnė (vienas iš teroristų apsimetė pabėgėliu iš Sirijos). Maždaug prieš savaitę islamo džihadistų įvykdyti išpuoliai Belgijos sostinėje Briuselyje, kur nuaidėjo daugiau apie 30 gyvybių nusinešę ir beveik 300 žmonių sužeidę sprogimai Zaventemo oro uoste bei Malbeko metro stotyje, ir Lahorės parke Pakistane, kur žuvo apie 70 ir buvo sužeista 200 žmonių, dar labiau įaudrino emocijas ir padidino nesaugumo jausmą. (Beje, po išpuolių Briuselyje net kaimyninės Lenkijos premjerė Beata Szydlo pareiškė, kad po tokių įvykių „neįmanoma“ priimti pabėgėlių.)
Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis. Teisybės dėlei, JAV ir be sirų turi bėdų su atvykėliais: nelegali ispanakalbių imigracija iš Meksikos – amžina problema, su kuria niekaip nepavyksta susitvarkyti. Reikia paminėti, kad JAV yra didžiausia prieglobsčio prašytojų priėmėja pasaulyje. Vien pernai joje registruota per 120 tūkst. prieglobsčio suteikimo prašymų.
Dėl pabėgėlių nėra vieningos pozicijos tarp JAV politikų; nepadeda ir tai, kad amerikiečiai gyvena rinkimų nuotaikomis. Nemažai emocijų kelianti priešprieša – puiki tema, padedanti susirinkti daugiau populiarumo taškų. Ne tiek svarbūs tampa tikri ar tariami pabėgėliai, kiek rūpinamasi reitingais ir galimybėmis įkąsti politiniams oponentams. Tai taikliai savo laidoje („Fox News Channel“) apibendrina politikos komentatorius Billas O’Reilly: „Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o Respublikonų partija nori, kad pasaulis manytų, jog demokratai yra per „minkšti“ dėl terorizmo ir simpatizuoja musulmonams.“
B. O’Reilly saliamoniškai apibendrina šią problemą taip: neverta kelti tokio triukšmo, rūpinantis dėl galimo pabėgėlių iš arabiškų kraštų pavojaus, JAV jau dabar nesaugios: „Jie nepadarys JAV nesaugesnių, nei jos yra – blogi vaikinai jau čia.“
Iš tiesų, apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių nemano, kad B. Obamos administracija šiuo klausimu yra pajėgi pasirūpinti jų saugumu.
B. Obamos administracija pernai rudenį žadėjo, kad per 2016 m. JAV papildomai priglaus 10 tūkst. sirų, o per maždaug dvejus metus – iš viso apie 180 tūkstančių (ne tik iš Sirijos). Vis dėlto JAV Atstovų Rūmai pernai rugsėjį nubalsavo stabdyti programą, pagal kurią pabėgėliams iš Sirijos buvo suteikiama galimybė gauti saugų prieglobstį JAV. Beje, skaičiuojama, kad nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau. Tikimasi, kad potencialiems teroristams apsimesti pabėgėliais pasirodys neefektyvi taktika. B. Obama tam nepritaria, bet, rodos, jis kovoja su vėjo malūnais.
Už sirų priėmimą į JAV pasisako ir Demokratų partijos kandidatė į prezidentus Hillary Clinton, pabrėždama, kad uždarius duris visiems pabėgėliams iš arabų pasaulio būtų pasiųstas labai prastas signalas visiems musulmonams. Ji kvietė skirti teroristus ir paprastus musulmonus, gyvenančius JAV, ir pasisakė už tai, kad JAV „padėdama įveikti šią humanitarinę krizę darytų daugiau, o ne mažiau“. Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai. Kitas demokratų kandidatas Bernie Sandersas taip pat pasisako, kad pabėgėliai turėtų būti įsileisti į JAV, ir pritaria B. Obamos siūlytiems 10 tūkst. per 2016 metus.
Skandalingasis Respublikonų partijos kandidatas Donaldas Trumpas irgi ne kartą karštai pasisakė dėl pabėgėlių priėmimo. Jis yra siūlęs stebėti mečetes, sukurti visų Amerikoje gyvenančių musulmonų duomenų bazę, o galiausiai – į JAV teritoriją neįleisti jokių musulmonų (nesvarbu, ar norinčių apsigyventi, ar tiesiog keliauti; jau gyvenantiems JAV tai negaliotų): „Mes negalime jiems leisti atvykti į šią šalį. Taškas. Negalime sau leisti turėti dar vienos problemos, o tai gali būti vienas svarių Trojos arklių.“
Tarp D. Trumpo pasisakymų buvo ir tokių, kur jis sirus paprasčiausiai išvadino prievartautojais ir teroristais. Tiesa, radikalumu pasižymi ne tik respublikonai. Tarp demokratų taip pat nėra vieningo sutarimo. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė abiejų stovyklų gubernatorių (visgi respublikonų kur kas daugiau) perėmė reikalus į savo rankas ir pabėgėliams uždarė savo atstovaujamų valstijų sienas (nors tai ir peržengia jų jurisdikciją). Teksaso valstijos gubernatorius Greggas Abbotas grasino paduoti į teismą tas grupes, kurios nepaisydamos draudimo padės pabėgėliams iš Sirijos. Vis dėlto šie randa kaip įsikurti nesvetingose JAV valstijose nepaisydami prieš nosį užtrenktų durų.
Negalima paneigti, kad tai atspindi amerikiečių nuotaikas – prieš pabėgėlius pasisakančių politikų reitingai šokteli aukštyn.
D. Trumpo varžovas Respublikonų partijos gretose Tedas Cruzas taip pat vartoja prieš atvykėlius iš arabų pasaulio nukreiptą retoriką ir, regis, bando įveikti D. Trumpą (ir perimti dalį jo potencialių rinkėjų) jo paties žaidime. Metų pradžioje, po to, kai Kalifornijos ir Teksaso valstijose buvo suimti du sirai, įtariami susiję su „Islamo valstybe“, T. Cruzas paskelbė, kad reikėtų sustabdyti ir peržiūrėti visų iš Sirijos ir kitų „didelės rizikos“ šalių atvykusių pabėgėlių situaciją. Tiesa, krikščionims jis kur kas palankesnis. Esą musulmonai, bėgantys nuo grėsmės gyvybei iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Vidurinių Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.
Kitas Respublikonų partijos kandidatas, Ohajo gubernatorius Johnas Kasichas taip pat laikosi kietos respublikonų politinės linijos ir bent jau savo valstijoje jokių pabėgėlių griežtai nepageidauja.
Žinoma, demokratų stovykla smerkia respublikonų radikalumą. Esą tai ne tik pažeidžia pamatines Amerikos vertybes, bet ir apsunkina kovą su islamistinėmis teroristinėmis organizacijomis. Juk su radikalų grupelėmis kovoti paprasčiau nei su visa religija ir neverta visų musulmonų versti priešais. Kad terorizmas nėra tapatus islamui, yra nuolat kartojama demokratų politikų.
Nors dėl pabėgėlių klausimo prieinama iki visokių kuriozų, negalima sakyti, kad eskaluojamos baimės neturi pagrindo. Naivu manyti, kad „Islamo valstybė“ nebando taip į Vakarus nusiųsti savo džihadistų. Dar prieš pusmetį ji gyrėsi, kad su imigrantų srautais į Europą pateko bent 4 tūkst. jų karių, ir jau pasakota apie planus išplėsti islamišką kalifatą ne tik į Europą, bet ir į JAV. Žinoma, „Islamo valstybė“ dažnai pasitelkia propagandą, bandydama sukelti sąmyšį, didinti įtampą, tačiau abejotina, kad būtų nepasinaudojusi tokia patogia galimybe. Apie tai užsimena ir šalių, kuriose įrengtos pabėgėlių stovyklos, politikai. Pavyzdžiui, Libano švietimo ministras Elias Bou Saabas tvirtino, kad vien čia pabėgėlių stovyklose gali būti apie 20 tūkst. radikalų. „Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą“, – vaikų švietimu pabėgėlių stovyklose besirūpinantį ministrą cituoja britų leidinys „Mirror“.
Įdomumo šiai istorijai suteikė ir nelauktas Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimas apie ruošimąsi laipsniškai atitraukti Rusijos pajėgas iš Sirijos (tiesa, kaip praneša Rusijos naujienų agentūra TASS, čia turėtų ir toliau veikti Rusijos oro bazė Latakijos provincijoje ir laivyno bazė Tartuso mieste). Ar tai padėtų apmaldyti šią krizę ir atnešti į regioną išsiilgto stabilumo? Galbūt, bet ne iš karto. Racionaliai mąstanti pasaulio dalis yra pratusi per daug rimtai nežiūrėti net į aukščiausių Rusijos politikų pareiškimus, be to, net esant galimybei grįžti namo, daug pabėgėlių mieliau rinktųsi kur kas saugesnę Europą. Antra vertus, negalima pamiršti, kad didelė dalis „pabėgėlių iš Sirijos“ yra ekonominiai migrantai iš kitų valstybių, nusitaikę į sotesnį gyvenimą ES, ir stabili Sirija jiems ne per labiausiai rūpi.
