Tvirtai sudėtas penkiasdešimties metų vyras į vieną tašką žvelgiančiomis akimis ant kelių klūpėjo šalia kūno, apdengto sukruvinta paklode. Jis neturėjo jėgų jos atidengti.
Jis vilkėjo žieminę tamsiai mėlynos spalvos milicininko striukę be antpečių, su kailine apykakle. Jo trumpai kirpti plaukai dar nebuvo paliesti šarmos.
Pagaliau jis pakėlė paklodės kraštą, iškart atpažino sūnų ir vėl uždengė jo veidą. Paskui pasuko galvą į tą pusę, kur gulėjo dar vienuolika krauju išteptomis paklodėmis pridengtų kūnų. Ant kai kurių paklodžių veido lygyje gulėjo popierėliai, ant kurių buvo kažkas užrašyta raudonu flomasteriu.
Tarp viso šito raudonumo ant baltų paklodžių mėlynavo didžiulė žydra dėmė – karinis šalmas, nudažytas žydra Jungtinių Tautų spalva. Jis visas buvo aptaškytas krauju, o kairiajame šone ties smilkiniu žiojėjo kulkos padaryta skylė.
19 metų Ustynas Golodniukas, studentas iš Zbaražo miestelio Vakarų Ukrainoje, 11 val. dienos turėjo susitikti su tvėu Oktiabrsko gatvėje. Dėl šio susitikimo jie susitarė 9 val. ryte.
Ustynas nuo pat lapkričio buvo Maidano gynėjas. Su tėvu jis susitarė, kad šis parsiveš jį namo šiek tiek atsipūsti. Likusių dviejų valandų iki susitikimo su tėvu Ustynas nebepragyveno.
„Aš jam pasakiau: „Būk ten atsargesnis, neišsišok, mums namo reikės važiuoti“, - pasakojo tėvas. -„Tėti, nesijaudink! Aš turiu stebuklingą JT šalmą ir man nieko nenutiks“. Štai tokie buvo paskutiniai jo žodžiai“.
Volodimiras, Ustyno tėvas, pakelia nuo grindų šalmą ir ilgai žiūri į jo viduje ir išorėje dar nenudžiūvusį savo sūnaus kraują, priglaudžia jį prie veido, tarsi mėgindamas pajusti sūnaus kvapą ir šilumą, bando kažką sakyti, bet jo kalba ties odžiais „žydrasis šalmas“ nutrūksta. Jis krenta į krėslą, nuleidžia galvą ir jo masyvūs pečiai pradeda tirtėti.
Buvęs milicininkas, visą gyvenimą sąžiningai tarnavęs tėvynei, mėgina užgniaužti neleistiną, anksčiau nepatirtą priepuolį. Jam beveik pavyksta....
Ustynas šansų išgyventi neturėjo, kaip ir kiti 11 žmonių, dabar gulintys kartu su juo viešbučio „Ukraina“ vestibiulyje, kur buvo įkurta laikina lavoninė, sako mobiliosios Maidano savigynos klinikos pagrindinė gydytoja Olga Bogomolec.
„Saniperis ar snaiperiai dirbo profesionaliai, - sako ji. – Visi patyrė sužalojimus širdyje arba į galvą. Visi jie nužudyti 7,62 mm kalibro kulkomis. Šauta tam, kad sužeistų“.
Kaip pilietis, tėvas palaikė Ustyno troškimą kovoti Maidane. Kaip tėvas, jis tam prieštaravo.
„Nežinau, ar V. Janukovyčius turi pulti prieš mane ant kelių. Tačiau tiksliai žinau, kad jis turi sėdėti prieš tarptautinį tribunolą už tai, ką jis padarė mano šaliai ir mano sūnui“, - sakė skausmo prislėgtas tėvas.
