Iš Tauragės kilusi Rima Girniuvienė (Girnius) jau dvidešimti metai gyvena JAV, yra lietuvių bendruomenės Bostono apylinkės pirmininkė, JAV lietuvių bendruomenės tarybos narė ir ansamblio „Jaunos širdys“ vadovė. Kaip jai ten sekasi, kuo gyvena, ar palaiko ryšius su Lietuvoje likusiais?
– Gyvenimo pradžią Amerikoje (gal ir bet kurioje svečioje šalyje) labai tiksliai apibūdina anekdotas, kurį amžiną atilsį Vytautas Kernagis atvežė į Bostoną: žmogui mirus ir patekus į dangų ateina velnias ir sako: „Ar nenorėtum ekskursijos po pragarą?“ Žmogus, aišku, nori. Nuvykęs į pragarą mato: nuolatinės linksmybės, šampanas, moterys... Velnias jam sako: „Ar nenorėtum čia nuolat gyventi? Pasirašyk...“. Žmogus pasirašo. Grįžta dangun, pasako „Čiao“ ir lekia gyventi pragaran. Atsidaro pragaro vartai, įtraukia žmogų ir įmeta į smalos katilą. Žmogus vos ne vos iškiša galvą įkvėpti ir sušunka: „Apgavystė, visai ne tai man buvo anksčiau parodyta!“ Velnias atsako: „Skirk turizmą nuo emigracijos...“. Tokia maždaug gyvenimo emigracijoje pradžia...
– Kaip atsidūrėte tame smalos katile?
– Ištekėjau už „amerikono“ – Amerikos lietuvio, matematikos daktaro Tomo Girniaus, kuris tuo metu gyveno Lietuvoje ir dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Aš tuo metu (1992 m.) dirbau Lietuvos radijuje. 1992 m. mano būsimas vyras Tomas atvyko į Lietuvą ieškoti savo lietuviškų šaknų. Surado. Ir mes išvykom į JAV. Vadovaujuosi principu: jei Fortūna tau duoda galimybę, imk ją, nes kaprizinga deivė gali antrą kartą jos nebepasiūlyti. Taip ir atvykome 1994 m. kovo 14-ąją jau trise: dukrai Monikai buvo 7 mėnesiai.
Pradžia Amerikoje buvo kaip tame anekdote – kai jau nebesi turistas ir reikia pradėti nuo nulio su mažu vaiku, be kalbos, ir abu – be darbų (vyras Lietuvoje išbuvo trejus metus, tad JAV viską reikėjo pradėti iš naujo). Man – kalbos barjeras ir kultūrinis šokas: viskas atrodo blogai, viskas kitaip nei Lietuvoje. Susvyravo vertybių skalė: kas Lietuvoje buvo blogai, Amerikoje – nieko baisaus ir atvirkščiai.
– Ką maloniausio prisimenate iš gyvenimo ir svečiavimosi Lietuvoje?
– Geriausi prisiminimai (nepavadinčiau jų maloniausiais) – kai prieš 20 metų kovojome už savo laisvę nuo sovietų: visai kitokia buvo gyvenimo prasmė. Buvome geri vieni kitiems, dvasingi. Mylėjome vieni kitus. Ir Lietuvą. Iš svečiavimosi? Labai gražus Vilnius, architektūra, restoranų, parduotuvių interjerai ir eksterjerai.
– Ko apie Lietuvą niekada nenorėtumėte prisiminti?
– Nemaloniausia prisiminti, kad man ir mano dukrai, kaip kokioms nusikaltėlėms, buvo atimta Lietuvos pilietybė. Man – dėl to, kad gal 1998 metais priėmiau JAV pilietybę (nežinodama, kad dėl to galiu netekti Lietuvos pilietybės, nes įstatymas dėl Lietuvos pilietybės praradimo buvo pritaikytas atgaline data, nes jis įsigaliojo tik apie 2006 metus). Dukrai – dėl to, kad gimdama įgijo JAV pilietybę, nes tėvas buvo JAV pilietis. Amerika nemėto savo piliečių – ji juos susirenka ir iš svetimų kraštų. Tik Lietuvai jau kažkaip per daug lietuvių, tai galima ir pasisklaidyti...
Kodėl mes priėmėme JAV pilietybę? Emigrantas, ne JAV pilietis, visada bus tik emigrantas. Jis neturės lygiaverčių galimybių. JAV įstatymai pripažįsta tik savo šalies pilietybę, ir visos kitos jai nesvarbios, turėk jų nors dešimt. Kodėl Lietuva negalėtų imti pavyzdį iš ilgesnę demokratijos patirtį turinčių šalių?
Kitas nelabai malonus dalykas – kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pernai atsisakė susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama: JAV lietuviams (kaip ir kai kuriems pasaulio spaudos atstovams) tai atrodė nelabai diplomatiškas žingsnis. Jis buvo kaip ir atitaisytas 2011 gegužės 28-ąją, bet nuosėdų liko.
– Papasakokite apie savo šeimą, namus.
– Esame trise, kaip ir atvykome iš Lietuvos. Dar katės. Nemaniau, kad kada nors jų turėsiu, bet turiu. Ir net myliu...
Gyvename Masačiusetso valstijoje, šalia Bostono. Prie pat vandenyno. Mums patinka. Namas – kaip ir nuosavas (kada nors, kai atiduosime bankui paskolą, ir visai nuosavas bus). Pragyvenimas Masačiusetso valstijoje kainuoja labai daug – tai 8-ta JAV valstija pagal pragyvenimo brangumą. Valstijoje daug universitetų, garsių ligoninių, vaistų pramonės kompanijų.
Vyras baigęs Harvardo universitetą, matematikos daktaro laipsnį įgijęs Kalifornijos technologijos institute. Dirba tyrinėjimų mokslininku, kuria JAV ir pasaulio gaisrų matematinius modelius.
Duktė šiemet baigia vidurinę mokyklą ir studijuos universitete Monrealyje, Kanadoje. Labai geras universitetas ir ten perpus pigiau nei JAV universitetuose.
Jei su sveikata atsitinka kas nors rimtesnio ir neturi draudimo, gali prarasti namus ir visą turtą, nes gydymas kainuoja šimtais tūkstančių dolerių. Aukštasis mokslas – irgi: bakalauro laipsnis normaliuose universitetuose kainuoja vidutiniškai nuo 45–50 tūkstančių iki 150–200 tūkstančių dolerių per 4 metus – kaip koks namas. Beveik niekas negali tiek mokėti, nebent labai turtingi, tad vėl visi lenda į skolas, jauni žmonės – visam gyvenimui.
Atostogoms grįžtame Lietuvon (sustodami Paryžiuje ar Londone kelioms dienoms). Dažniau – keliaujame JAV. Dirbu „Neringos“ vaikų stovykloje Vermonte.
– Koks jūsų dabartinis tiesioginis darbas, ką veikiate, ar patinka?
– Darbas tvarkoj, kaip sako amerikiečiai, gana profesionalus – nebūtų gėda dirbti ir Lietuvoje, tik kaip man – nepakankamai kūrybiškas (aš gi buvau žurnalistė). Analizuoju duomenų bazes Sveikatos draudimo kompanijoje – naudojuosi pasaulyje žinomomis statistinėmis kalbomis SPSS ir SAS.
– Papasakokite apie visuomeninę Lietuvių klubo veiklą.
– Įvairumo darbe stoką kompensuoju bendruomenine veikla – esu JAV lietuvių bendruomenės Bostone pirmininkė. Jau 5 metai vadovauju „Jaunų širdžių“ ansambliui, kuris susikūrė giedoti bažnytines giesmes, pritariant gitaroms. Išleidome kompaktinę plokštelę su giesmėmis ir Lietuvos Atgimimo laikotarpio dainomis.
Lietuvių klubas yra atskira lietuvių organizacija Bostone – ne Bostono bendruomenės dalis. Jie turi savo patalpas, ir mes jas nuomojame renginiams.
Šiemet iš didesnių renginių – Lietuvos konsulo Niujorke Valdemaro Sarapino ir Niujorko konsulato apsilankymas Bostone (padėti „susitvarkyti“ Lietuvos pilietybę tiems, kuriems dar yra vilties, ir įžiebti vilties tiems, kurie jau ją prarado). Nepriklausomybės paminėjimas su Bostone studijuojančio Lietuvos jaunimo šauniu pasirodymu, Alvydo Vilčinsko, Atlantos koncertai Bostono lietuvių klube ir kt. Kas vyksta Bostono lietuvių bendruomenėje, galite pamatyti mūsų tinklalapyje.
Tuo užsiimu dėl to, kad Bostono lietuviai prašė, ir dėl to, kad lietuviams reikia bendrauti – o bendravimui reikia susieiti, ir ne tik prie televizoriaus ar alaus butelio (ar kelių). Trečia priežastis – kad duktė turėtų pavyzdį. Bostono lietuviška mokykla: „įmeti“ vaiką į lietuviškas organizacijas, savaime auklėjasi. Ir mokosi Lietuvą mylėti. (Gal ir sugrįžti kada nors galės, kai užaugs ir norės. ... Ir įstatymai Lietuvoje pasikeis).
– Ką jūs ir jūsų draugai lietuviai galvoja apie mus, likusius Tėvynėje? Ką norėtumėte mums patarti?
– Nežinau, ką galvoja kiti. Aš negalvoju blogai, nes Lietuva – mano pačios dalis. Ir aš vis dar tebesu dalis Lietuvos. Su vyru vis planuojame gyvenimo pabaigai sugrįžti Lietuvon (jei priims). Jei ne – tiek jau to...
Ką patarti? Nebūti tokiems ant visko supykusiems. Nepavydėti išvykusiems. Priimti svetimos duonos atsikandusius ir sugrįžtančius. Susirinkti visur išsibarsčiusius. Neapvaginėti Lietuvos.
– Kaip manote, kam geriau – jums, lietuviams Amerikoje, ar mums, lietuviams Lietuvoje?
– Kaip lietuviai sako, visur gerai, kur mūsų nėra. Amerikiečiai turi panašų posakį: „Žolė žalesnė kitoje pusėje“.
Kalbino Eugenijus ŠALTIS
