Mirė garsus Rusijos žurnalistas, protestavęs prieš tylą apie įvykius Vilniuje

Jam buvo 75-eri.

Vladimiras Molčanovas baigė Maskvos valstybinio universiteto filologijos fakultetą, kur studijavo olandų kalbą. Baigęs universitetą, jis dirbo Nyderlanduose vertėju, korespondentu ir sovietinės spaudos agentūros „Novosti“ redaktoriumi.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Rusiškos dujos plūsta į Europą: importas – didžiausias nuo karo pradžios

Staiga mirus mylimai Lietuvos atlikėjai prabilo, į ką kiti numoja ranka: „Dažniausiai...“

Rasos Juknevičienės šeimoje – itin skaudi netektis

V. Molčanovo laida „Prieš ir po vidurnakčio“ pradėta rodyti 1987 m., ši laida tapo viena iš populiariausių, ją žiūrėjo milijonai žmonių.

„Aš jau buvau žurnalistikoje 13–15 metų, ir staiga pajutome, kad esame – pirmą kartą šioje profesijoje“, – pasakojo Molčanovas, vadindamas tą laikotarpį „visiškai laisvos televizijos“ epocha.

„Prieš ir po vidurnakčio“, transliuota kartą ar du per mėnesį, tapo pirmąja laida, kurios formatas buvo nestandartinis to meto televizijai. Joje, be kita ko, buvo rodomi interviu su žinomais žmonėmis, taip pat skambėjo populiari vakarietiška muzika.

Praėjus pusmečiui po „Prieš ir po vidurnakčio“ pasirodymo Centrinės televizijos eteryje pasirodė antroji laida, tapusi perestroikos simboliu: „Žvilgsnis“.

Nepakluso komunistų partijos draudimui

V. Molčanovas taip pat vedė informacines laidas „Vremia“, „90 minučių“ ir „120 minučių“.

Interviu Latvijoje veikiančiam opoziciniam naujienų portalui „Meduza“ jis pasakojo, kad atsisakė vesti laidą „Vremia“ ir išmetė komunistų partijos bilietą dėl draudimo pranešti apie 1991 m. sausio mėnesio įvykius Vilniuje, kai dėl agresyvių sovietų veiksmų žuvo 14 beginklių žmonių, o daugiau nei 600 buvo sužeista.

„Tokio dalyko televizijoje dar nebuvo, net politiniai apžvalgininkai taip nesielgdavo. Tiesa, „Prieš ir po vidurnakčio“ man paliko, bet kartais apsilankydavo montažinėje, patikrinti, ką montuojame, – pasakojo V. Molčanovas.

Interviu jis pasakojo, kad sukvietė komandą ir pranešė apie laidos uždarymą, nes nenorėjo būti tuo, „į kurį rodo, sakydami, kad pas mus yra laisvė“.

1996 m. V. Molčanovas nusprendė galutinai pasitraukti iš politinės žurnalistikos, tačiau vėliau vedė keletą kultūrinių laidų.