2009 m. ES biudžetas sudaro 116 mlrd. eurų. Šiemetiniame biudžete numatytos didesnės lėšos ekonomikos plėtrai, aplinkosaugai, darbo vietų kūrimui, mokslinių tyrimų skatinimui ir besivystančių šalių žemės ūkiui. Laikas pažvelgti į tai, kaip formuojamas ES iždas, iš kur gaunamos ir kur nukeliauja europinės lėšos.
Sudėtinga 2009 m. biudžeto formavimo procedūra baigėsi gruodžio 18 d., kuomet biudžetą savo parašu patvirtino Europos Parlamento pirmininkas Hans-Gert Pöttering. 2009-ųjų biudžetas yra trečiasis septynerių metų biudžetinio susitarimo – 2007-2013 m. daugiametės finansinės programos (DFP) – biudžetas.
116 milijardų
Labai svarbu tai, kad sunkmečio metu didžiausia šiemetinio biudžeto dalis bus skirta mokslinių tyrimų, inovacijų, užimtumo ir regionų vystymo programoms. Joms bus skirta 60 mlrd. – 45 proc. biudžeto. Mokslinių tyrimų finansavimas augs 11 proc., parama ES inovacijų programai – 22 proc. Kone 3 proc. daugiau bus atseikėta ir aplinkosaugai bei kaimo plėtrai.
1 mlrd. papildomų lėšų numatyta skirti bado besivystančiose šalyse įveikimui, padedant joms stiprinti pajėgumus užsiauginti maisto.
64 centai
ES valstybės vis daugiau ir daugiau funkcijų perleidžia ES kompetencijai. Nors daugelis galvoja, kad ES administracinis aparatas suryja didžiąją dalį europinių lėšų, administracinės išlaidos tesiekia 7,7 procento. Susidarančią sumą padalijus 495 mln. žmonių, tai kas dieną sudarytų 64 euro centus vienam gyventojui.
Iš pirmo žvilgsnio Europos Sąjungos biudžetui skiriamos sumos atrodo įspūdingai, tačiau jis sudaro tik 1 proc. bendrų visų 27 ES šalių nacionalinių pajamų.
Kuo ES biudžetas skiriasi nuo nacionalinių biudžetų?
Priešingai nei nacionaliniuose biudžetuose, ES neleidžiama turėti biudžeto deficito – visas išlaidas turi padengti įplaukos – vadinamieji nuosavi ištekliai, remiantis sistema, dėl kurios susitaria visos ES narės ir pritaria jų parlamentai.
Metinis biudžetas ilgalaikėje perspektyvoje
ES biudžetas kasmet tvirtinamas procedūros, kurioje dalyvauja Taryba ir Parlamentas, metu. Vis dėlto, siekiant racionalizuoti procedūrą ir išvengti galimų biudžeto krizių, su kuriomis susidurta 9-ajame dešimtmetyje, remdamiesi Komisijos siūlymu Taryba ir Parlamentas tvirtina daugiametę finansinę programą (ilgalaikę finansinę perspektyvą), apimančią kelis biudžetinius metus.
Joje numatomos kiekvieniems metams ir sritims ir skiriamų lėšų „lubos“ bei bendra daugiametė suma. Vis dėlto, tarpinstitucinis susitarimas palieka manevro laisvę nenumatytoms aplinkybėms – dažniausiai jų atsiranda užsienio politikos srityje.
Dabartinė 2007-2013 m. finansinė programa
Šiuo laikotarpiu kiekvienų metų biudžetas sudaromas 2007-2013 m. daugiametės finansinės programos rėmuose. Po ilgų ginčų, valstybės narės dėl septynmetės biudžeto metmenų programos susitarė 2005 m. gruodį, o sutarimas su Europos Parlamentu buvo pasiektas 2006 m. balandį. Parlamentas patvirtino tarpinstitucinį susitarimą ir daugiametę finansinę programą, kurios peržiūra numatoma 2009 m.
Naująją daugiametę finansinę programą sudaro penkios pagrindinės sritys:
* Subalansuota plėtra: 382 mlrd. eurų, skirtų struktūriniams fondams, tyrimams ir švietimui.
* Gamtos išteklių apsauga ir valdymas: 371 mlrd. bendrajai žemės ūkio politikai ir aplinkosaugai.
* Pilietiškumas, laisvė, saugumas ir teisingumas: 10,7 mlrd. teisingumo ir vidaus reikalų sričiai bei iniciatyvoms, skirtoms skatinti europinį pilietiškumą – jaunimo mainams, miestų dvynių programoms, pilietinės visuomenės bendradarbiavimui bei europinio metmens žiniasklaidoje ir kultūros srityje skatinimui.
* ES vaidmuo pasaulyje: 49,5 mlrd. besivystančių ir kaimyninių šalių rėmimui, žmogaus teisių užtikrinimo skatinimui, užsienio ir saugumo politikai.
* Administravimas, įskaitant vertimo išlaidas: 49,8 mlrd. eurų – 5,75 proc. lėšų.
Europos Komisija yra vykdomoji ES institucija, todėl ji atsako už didžiosios biudžeto dalies įgyvendinimą bei kasmetinio biudžeto projekto rengimą. Didžiąją dalį ES politikos krypčių, tokių kaip žemės ūkis, sanglauda ir išorės ryšiai, įgyvendina Komisija. Kitoms ES institucijoms skirtos lėšos yra santykinai mažos – jos skiriamos administravimui: personalui, infrastruktūrai ir vertimui.
Kas ir kaip sprendžia dėl biudžeto?
Europos Komisija yra ES vykdomoji valdžia, todėl ji atsakinga už biudžeto įgyvendinimą bei kasmetinio biudžeto projekto rengimą. Pirminį ateinančių metų biudžeto projektą Komisija pateikia balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje.
Prieš pateikdama šį projektą, Komisija jau žino Parlamento požiūrį į ateinančių metų prioritetus, kadangi jis priima rezoliuciją ir tvirtina pranešimą dėl prieš tai parengiamos ir pavasarį pristatomos Komisijos metinės politikos strategijos. EP tokį pranešimą rengia pagrindinis pranešėjas biudžeto klausimu.
Galutinį sprendimą dėl biudžeto priima dvi "biudžeto institucijos" šakos – Taryba ir Parlamentas. Prieš kiekvieną biudžeto svarstymą vyksta visų trijų institucijų susitikimai. Paprastai liepą vykstančio pirmojo svarstymo metu Taryba, išnagrinėjusi Komisijos pasiūlymą, tvirtina biudžeto projektą.
Tuomet atitinkamose srityse dirbantys Parlamento komitetai analizuoja šį projektą ir gali teikti pakeitimus atsakingam komitetui – biudžeto komitetui. Paprastai spalio pradžioje biudžeto komitete dirbantys parlamentarai susiduria su kelių metrų aukščio dokumentų ir pakeitimų krūvomis.
Nagrinėdamas biudžeto eilutes, biudžeto komitetas tikrina, ar Komisija ir Taryba atsižvelgė į EP pranešime dėl metinės politikos strategijos nustatytus prioritetus, jis gali atmesti Tarybos siūlomus pakeitimus bei pats siūlyti didinti ar mažinti biudžeto eilutėms skirtas sumas.
Komitetas priima pranešimą, kurio pirmasis svarstymas vėliau vyksta plenarinėje sesijoje. Plenarinėje sesijoje balsuojama ne tik dėl biudžeto komiteto, bet ir dėl europarlamentarų grupių (šiuo metu – ne mažiau kaip 40 EP narių) ar frakcijų pateiktų pakeitimų.
Tuomet Taryba – ES finansų ministrai – nagrinėja pataisytą biudžeto projektą antrajame svarstyme. Taryba nustato vadinamąsias „privalomąsias išlaidas“ įsipareigojimams, kylantiems iš ES teisės aktų ir tarptautinių sutarčių (visų pirma – žemės ūkiui skirtas išlaidas) bei gali atmesti Parlamento padarytus pakeitimus šioje srityje.
Tuo tarpu dėl neprivalomųjų išlaidų paskutinį žodį taria Europos Parlamentas. Po gruodžio mėnesį vykstančio antrojo svarstymo, biudžeto procedūrą vainikuoja EP pirmininko parašas po galutine biudžeto versija.
Devintajame dešimtmetyje, kuomet dar nebuvo daugiamečių ES institucijų patvirtintų biudžeto planų, Parlamentas tris kartus pasinaudojo biudžeto projekto atmetimo teise ir pareikalavo pateikti naują projektą.
„Grynieji“ valstybių įnašai – kas, kiek ir kodėl
2008 m. šiek tiek mažiau nei 20 proc. ir 17 proc. ES pajamų atitinkamai sudarė Vokietijos ir Prancūzijos įnašai, 13,3 proc. – Italijos, 11,4 proc. – Jungtinės Karalystės, o 9,5 proc. – Ispanijos indėlis. Lietuvos indėlis – 0,25 proc. ES pajamų. Tokie yra absoliutūs indėlių dydžiai.
Diskusijose neretai pasigirsta terminas „grynieji įnašai“, kuriuo bandoma apibrėžti valstybės įnašo ir to, ką ji „susigrąžina“, balansą. Tuomet teigiama, jog kai kurių valstybių „grynieji įnašai“ ar įnašai vienam gyventojui daug didesni, nei kitų. Tarp tokių šalių – Vokietija, Prancūzija, Olandija, Italija, Jungtinė Karalystė ir Švedija.
Vis dėlto, tiksliai apskaičiuoti indėlio į ES biudžetą ir į šalį sugrįžtančių lėšų santykį neįmanoma. Taip atsitinka dėl kelių priežasčių. Apie 13 proc. ES biudžeto lėšų nebegrįžta į ES nares – šie pinigai padeda įgyvendinti projektus už ES ribų bei išlaikyti ES administraciją. ES institucijų administracinėms išlaidoms 2006 m. išleisti 6 proc. biudžeto.
Daugelį ES projektų įgyvendina tarptautinės įmonės ar jų grupės, todėl negalime sakyti, jog naudą automatiškai gauna tik ta šalis, kurioje yra projektui vadovaujančios įmonės būstinė. Konkursus dėl projektų vienoje ES valstybėje įgyvendinimo dažnai laimi kitos valstybės įmonės, todėl išmatuoti kiekvienos valstybės gaunamą naudą praktiškai neįmanoma.
Be to, ES yra bendrija, kurios pagrindas yra jos narių solidarumas. Bendrijos steigimo sutartyje teigiama, kad jos tikslas „stiprinti savo šalių ekonomikos vienybę ir užtikrinti darnią jos plėtrą, mažinant įvairių regionų skirtumus ir mažiau išsivysčiusių regionų atsilikimą“. Taigi, lėšų perskirstymas yra neišvengiamas.
