Nematomas moterų darbas ir asmeninė patirtis
Tiesiog įsivaizduokime: spalio rytas, tą dieną – Helovinas. Aš žadinu savo vaikus į mokyklą daug anksčiau nei įprastai. Nes po dviejų valandų mano lėktuvas, o šį rytą norėčiau pabūti mama ir pati išdažyti savo vaikų veidus, kad jie mokykloje jaustųsi puikiai. Tuo metu galvoju apie būsimus politinius susitikimus – tezės, naratyvai, ką ir kam pasakyti, prisimenu veidus.
Viskas, mes išsiskyrėme: vaikai – į mokyklą, aš – į oro uostą. Ir jau po dviejų valandų sėdžiu susitikime su šalies vadovu, esu susikoncentravusi į pokalbį, man reikia apie daug ką pasakyti: kaip padėti mūsų politiniams kaliniams, žiniasklaidai, kaip atkreipti dėmesį į mūsų krizę ir taip toliau.
O man praskrieja mintis: kaip ten dabar mano vaikai? Jaučiu tokią kaltę ir pyktį ant savęs už tai, kad negaliu būti su jais šią jiems ypatingą dieną, negaliu sužinoti, kaip jų draugai reagavo į jų įvaizdžius, kaip jie patys dėl to jaučiasi. Ir niekas derybų salėje nežino, kad aš mintimis esu ten.
Tuo momentu aš dirbu du nematomus darbus: vienu metu esu ir mama, ir politikė. Norėčiau pasikalbėti būtent apie šią nematomą nematomo darbo pusę.
Mano vyresnysis sūnus gimė negirdintis. Operaciją jam padarėme gana vėlai, praradome labai daug laiko. Ir kitus dešimt savo gyvenimo metų aš skyriau jam ir jo reabilitacijai. Prisimenu tą bejėgiškumo laiką, kai užduodi sau krūvą klausimų: kodėl tai nutiko mums, aš nieko nemoku, nieko nežinau, tikriausiai mes niekada nesireabilituosime, jis niekada neprabils. Bet kiekvieną dieną dirbau su juo ir su specialistu, suprasdama, kad tai dabar yra mano darbas ir atiduodu visas jėgas.
Buvo įvairių etapų. Buvo laikotarpis iki operacijos: visi tyrimai, kuriuos atlikome – Minske, Gomelyje, kur tik nėjome, – ten buvau aš su juo. Po to pati operacija – aš su juo. O pooperacinis laikotarpis – tai jau nebe medicininės procedūros, o reabilitacija.
Medicininė dalis – tai kai reikėjo kas dvejus metus praeiti visus gydytojus, kad būtų patvirtinta negalia. O reabilitacija – tai begalinės pamokos: penkias dienas per savaitę po dvi valandas su surdopedagogu ir defektologu, aš buvau su juo. Bet tuo mano darbas nesibaigdavo: grįždavau namo ir tęsdavau darbą su garsais, žodžiais – išgauti garsus, garsų pamėgdžiojimus, žodžius, sakinius ir taip toliau.
Tai yra, tai buvo toks „pilnas etatas“.
Šalia manęs buvo šeima, specialistai, draugai. Aš, žinoma, pati labai daug įdėjau, ir sūnui teko paaukoti vaikystę, kad taptų normalus. O dabar jis kalba be sustojimo. Esu beprotiškai laiminga. Kai žmonės mato mano sūnų, visiškai išsilavinusį ir rdukuotą vaiką, be sustojimo pasakojantį kokias nors istorijas iš interneto, visi žiūri ir galvoja: jis kalba, kas čia tokio? Nieko juk. Ir tik siauras žmonių ratas supranta, koks nematomas dešimties metų darbas buvo atliktas.
Ir aš iš tikrųjų turiu kuo didžiuotis. Suprantu, kad ne kiekvienas šį nematomą darbą su mano vaiku įvertins, ne kiekvienas jį mato.
Aš daug kuo paaukojau: negalėjau realizuoti savęs ir dirbti, visą laiką buvau atsidavusi vaikui. Kai jam pasidarė geriau, maniau, kad dabar pagaliau pradėsiu gyventi.
Tačiau atėjo 2020 metai. Ir prasidėjo antrasis tokio paties nematomo darbo etapas. Galbūt iš išorės tai atrodo gražiai: susitikimai, kelionės, vėliavos, nuotraukos, prezidentai, konferencijos, pasisakymai ir taip toliau. Tačiau dėl kokio nors bent minimalaus rezultato ir sėkmės tu rengi šimtus susitikimų, kartoji tą patį šimtus kartų, kad kas nors pavyktų.
Nesenai Švedijoje iš baltarusių pradėta priimti dokumentus, kurių galiojimas pasibaigęs. Tai tapo įmanoma dėl didelio darbo kiekio: bendravimo su žurnalistais, ekspertais, politikais, parlamentarais. Ir tai ne tik mano darbas, o daugelio baltarusių. Ir ką aš girdžiu? Kodėl kitose šalyse to paties nepasiekta? Kodėl dar dešimt valstybių dabar nepripažįsta pasų, kurių galiojimas pasibaigęs?
Tarptautinis humanitarinis fondas pagalbai politiniams kaliniams. Nuo idėjos atsiradimo iki įgyvendinimo praėjo treji metai. Treji metai nematomo darbo, kai tu stumi šią idėją, tapusią mūsų beprecedenčiu pasiekimu. Tu kiekvienam aiškini esmę, užduotis, reikšmę. Man tai buvo svarbu, nes supratau: išeis žmonės ir jiems reikės padėti. Aš kartais pavargdavau aiškinti: atrodė, kad visiems juk aišku, kam to reikia. Bet vis tiek kiekvieną dieną tai dariau. Ką dažnai girdžiu atgal? „Kodėl ne visos šalys paaukojo? Kodėl taip mažai pinigų?“
Kaip ir pirmuoju atveju su sūnumi, taip ir politiniame darbe vyksta nuvertinimas, kuris demotyvuoja labiausiai. Žmonės, kurie nemato, nesuvokia, nesupranta šios nematomo darbo pusės, mano, kad tiesiog pasisekė – kažkaip savaime viskas nutiko ir itin daug pastangų dėti nereikėjo.
Ačiū Dievui, tokius priekaištus girdžiu nedažnai. Dažniausiai tai vyksta socialiniuose tinkluose, kokiuose nors susikirtimuose. Prieiti ir tiesiogiai man pasakyti, kad aš ničnieko nedarau, tikriausiai žmonėms neužtenka drąsos. Arba jie žino, kad galiu argumentuoti, kodėl tai netiesa.
Bet vis tiek tokie dalykai demotyvuoja. Yra jausmas, kad žmonės jau priprato prie kokių nors sėkmių – aš jas vadinčiau sėkmėmis. Tie patys aukšto lygio susitikimai – tai dideli pasiekimai, kuriuos visuomenė jau priima kaip savaime suprantamą dalyką.
Arba, pavyzdžiui, konferencijos Europoje, prieigą prie kurių turi tik valstybių atstovai. Tai, kad mes ten patenkame ir galime kalbėti baltarusių vardu, visiems taip pat atrodo savaime suprantama: „Na, vėl ši konferencija, vėl ji kažkur išvažiavo – tik pagalvok!“
O aš suprantu kitą pusę. Suprantu, kiek pastangų reikia įdėti, kad su kuo nors susitiktum, kažkur nuvažiuotum, parašytum popierius, perduotum kokias nors pozicijas. Tai visa tai yra didelis, didelis darbas.
Tačiau į akis žmonės dažniausiai sako dėkingumo žodžius. Kartais, tiesa, kokiose nors diskusijose man užduodavo klausimą: „O ką jūs apskritai darote?“ Ir čia galima be galo pateikti pavyzdžius – priklausomai nuo konteksto: ką mes darome Lenkijoje, Lietuvoje, pasaulyje, Amerikoje.
Visos moterys atlieka šį nematomą darbą. Žurnalistė, pasiekusi sėkmę. Visi žiūri: puiki profesionalė, dirba. Niekas nežino, kad už šios sėkmės stovi dešimtys straipsnių, kurie niekur nebuvo publikuoti, arba reikėjo juos atiduoti ne ten, kur norėjosi, kad bent kažkaip kauptųsi patirtis. Ir, galbūt, žmogus jau buvo ant ribos prarasti tikėjimą savimi.
Verslo moteris. Galbūt daugelis nesuvokia, kiek nemiegotų naktų, pamiršimo pavalgyti, negalėjimo praleisti laiko su šeima, skirti dėmesio artimiesiems, pinigų skolinimosi iš kieno nors, su kuo apskritai nesinorėtų bendrauti už to slypi. Į tokią moterį žiūri: „Graži, puiki, su savo verslu – pasisekė“.
Pagal save sprendžiu, kad labai dažnai toks išorinis nuvertinimas pradeda virsti jau pačios savęs nuvertinimu. Tu pati sau pradedi užduoti klausimus: gal aš iš tikrųjų lyg ir neprisidėjau, ir ničnieko tokio nepadariau, gal tai kažkaip savaime pavyko?
Iš pradžių, kad man neprasidėtų šis savęs nuvertinimo procesas, šalia buvo žmonės, kurie man aiškino, kad darbas atliktas ir kad tai sunkus darbas. Nes iš savo perspektyvos ne visada galėjau įvertinti tai, ką darome. Aš tiesiog neturėjau patirties. Nežinojau: tai vertinga ar taip gali kiekvienas?
Valstybiniu lygiu moterims turi būti suteikiama daugiau galimybių profesiniam augimui. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, įstatymų leidybos lygmeniu numatyta, kad tėvas turi imti vaiko priežiūros atostogas, kol mama dirba. Kad tėvas pats tai patirtų.
Reikia vykdyti moterų palaikymo politiką šalies viduje: daugiau dirbti ties tuo, kad nebūtų smurto artimoje aplinkoje, kad vyrai suprastų savo atsakomybę už tai. Kad pačios moterys pamažu mokytųsi save vertinti.
O mokaisi save vertinti, kai jautiesi saugi. Kai supranti, kad iš bet kokios situacijos turi išeitį, kad tau visada suteiks pagalbą – ir ne kas nors paaukos, o pagalba valstybiniu lygmeniu.
Dabar moteris dažnai tiesiog neturi kur išeiti. O saugumas suteikia pasitikėjimo savimi. Ir čia jau santykiai bus kuriami ne dominavimu ir pavaldumu, dar ir naudojant smurtą, o lygiavertiškumu, pagarba ir bendrais interesais.
Mentaliniame lygmenyje tai keičiasi, bet labai pamažu. Ir mums visiems reikia prisiminti, kad šis nematomas darbas yra atliktas mūsų. Norėčiau, kad mūsų moterys neleistų nuvertinti to, ką jos daro ir ką jau pasiekė.
Aš labai noriu paprašyti kiekvieno ir kiekvienos iš jūsų šiandien iki dienos pabaigos surasti šalia esančią moterį, prieiti prie jos ir pasakyti: „Aš matau tavo darbą, aš matau, ką tu darai, aš matau, kaip tai sunku“. Galbūt ji netikės iš pirmo karto, o jūs jai pakartokite. Nes tai yra darbas, ir jis yra realus.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
