Vykstant Rusijos invazijai į Gruziją, šios valstybės prezidentas išspausdino savo straipsnį žurnale „Wall Street Journal“. Kviečiame susipažinti su laiško tekstu.
„Aš rašau tuo metu, kai Rusija veda karą prieš mano šalį.
Penktadienį šimtai Rusijos tankų įriedėjo į Gruzijos teritoriją, o Rusijos oro pajėgos bombardavo Gruzijos oro uostus, bazes, uostus bei viešas vietas. Daug žmonių žuvo, dar daugiau yra sužeistųjų. Ši invazija, kuri primena 1979 metų invaziją Afganistane bei 1968 metų Prahos pavasarį, graso pakirsti visos tarptautinės saugumo sistemos stabilumą.
Kodėl šis karas? Tai yra klausimas, kurio klausia mano žmonės. Šį karą sukėlė ne Gruzija ir jis nebuvo Gruzijos pasirinkimas.
Šį karą sumąstė Kremlius. Anksčiau šiais metais Rusija bandė išprovokuoti Gruziją, kai aneksavo kitą separatistinę teritoriją – Abchaziją. Gruzija susivaldė, todėl Maskva pradėjo kovą Pietų Osetijoje.
Teigiama, kad neva šio karo priežastis yra neišspręsti separatistiniai konfliktai. Tačiau iš tikrųjų šis karas yra dėl Gruzijos nepriklausomybės bei ateities. Ir galiausiai tai yra karas dėl tokios Europos, kokioje norėtų gyventi mūsų vaikai. Būkime atviri: šiame kare kariaujama dėl laisvės Europoje.
Nė viena iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų nepadarė didesnės pažangos konsoliduodama demokratiją, naikindama korupciją bei kurdama nepriklausomą užsienio politiką nei Gruzija. Būtent tai siekia sunaikinti Rusija.
Šiame kare kaunamasi dėl mūsų bendrų transatlantinių laisvės bei demokratijos vertybių. Tai karas dėl teisės mažoms tautoms gyventi laisvai ir pačioms spręsti savo ateitį. Tai ir mūšis, kuriame XX amžiuje vyravusi didžiųjų galybių kovos dėl įtakos politika susigrumia su XXI amžiaus integracijos bei vienybės politika, kurią nubrėžė ES. Gruzija jau pasirinko.
Kai mano vyriausybė taikios revoliucijos keliu atėjo į valdžią 2004 metais, mes paveldėjome nefunkcionuojančią valstybę, paskendusią neišspręstuose konfliktuose, prasidėjusiuose dar dešimto dešimtmečio pradžioje. Aš prisiekiau suvienyti savo šalį ne ginklų jėga, o padarydamas Gruziją traukos centru. Aš norėjau, kad konfliktų zonose gyvenantys žmonės kartu gyventų klestinčioje, demokratinėje valstybėje, kokia Gruzija galėjo tapti ir galiausiai tapo.
Panašia dvasia mes siekėme ir draugiškų santykių su Rusija, kuri visada bus Gruzijos kaimynė. Mes siekėme užmegzti gilius dvišalius abipuse pagarba vienas kito nepriklausomybei bei interesams pagrįstus santykius. Mes paisėme Rusijos interesų ir kartu aiškiai leidome suprasti, kad dėl savo nepriklausomybės bei suvereniteto nesiderėsime. Mes manėme, kad galime laisvai įgyvendinti suverenios Gruzijos tautos siekius: siekti gilesnės integracijos į Europos ekonomines bei saugumo institucijas.
Mes sunkiai dirbome, kad taikiomis priemonėmis sugrąžintume Abchaziją bei Pietų Osetiją į Gruzijos teritoriją bei pažadėjome visiškai apsaugoti vietinių gyventojų teises bei interesus. Daug metų mes Abchazijos bei Pietų Osetijos lyderiams siūlėme tiesiogines derybas, kad aptartume mūsų planus garantuoti jiems didžiausią įmanomą autonomiją tarptautinės bendruomenės pripažintose Gruzijos teritorijos ribose.
Tačiau Rusija, kuri efektyviai kontroliuoja separatistus, į mūsų pastangas atsakė atviru siekiu aneksuoti teritorijas. Kai mes į Abchazijos bei Pietų Osetijos gyventojus kreipėmės su savo vizija bendrai ateičiai, Rusija vis labiau užvaldė separatistinius režimus. Kremlius netgi paskyrė Rusijos saugumo pareigūnus, kad šie apginkluotų ir administruotų pačių sukurtas separatistines vyriausybes.
Bet kokiu atveju Rusijos kišimasis į mūsų vidaus reikalus būtų didelis tarptautinių normų pažeidimas. Tačiau baisiausia yra tai, kad Rusijai nuo dešimtojo dešimtmečio buvo suteiktos taikdarės bei tarpininkės Abchazijoje ir Pietų Osetijoje vaidmuo. Užuot tarnavusi kaip sąžininga tarpininkė, Rusija tapo tiesiogine konflikto dalimi, o dabar – ir atvira agresore.
Kai Europa išplėtė savo saugumo institucijas iki Juodosios jūros, mano vyriausybė kreipėsi į Vakarų tautų bendruomenę, o ypač į Europos vyriausybes bei institucijas, kad šios prisiimtų pagrindinį vaidmenį sprendžiant mūsų separatistinius konfliktus. Raktas į konfliktų sprendimą glūdėjo būtinybėje pakeisti atgyvenusias taikos palaikymo bei derybų struktūras, sukurtas kone prieš porą dešimtmečių ir dominuojamas Rusijos, tikromis tarptautinėmis pastangomis.
Tačiau Europa liko nuošalyje ir Rusija toliau tęsė savo provokacijas. Mūsų draugai Europoje patarė susilaikyti ir teigė, kad diplomatija nugalės. Mes vadovavomės jų patarimais ir netgi žengėme vienu žingsniu į priekį pasiūlydami naujas idėjas konfliktams spręsti. Dar praėjusį pavasarį mes siūlėme separatistų lyderiams plačią autonomiją, tarptautines garantijas ir platų atstovavimą mūsų vyriausybėje.
Mūsų taikos pasiūlymai buvo atmesti. Maskva siekė karo. Balandį Rusija su Gruzijos regionais – Abchazija bei Pietų Osetija – ėmė elgtis kaip su savo provincijomis. Ir vėlgi mūsų draugai Vakaruose ragino mus susilaikyti ir mes taip padarėme. Tačiau, prisidengdama taikos palaikymo operacija, Rusija atsiuntė į Abchaziją desantininkus bei sunkiąją artileriją. Besikartojančios provokacijos turėjo atvesti Gruziją prie karo slenksčio.
Kai tokie planai žlugo, Kremlius atsigręžė į Pietų Osetiją ir įsakė savo įgaliotiniams vykdyti atakas prieš Gruzijos pozicijas. Mūsų vyriausybė atsakė vienašališka ugnies nutraukimo deklaracija; separatistai ėmė atakuoti civilius, o Rusijos tankai kirto Gruzijos sieną. Mes neturėjome kito pasirinkimo kaip tik tik apsaugoti savo civilius bei konstitucinę tvarką. Maskva galiausiai tai panaudojo kaip pretekstą karinei invazijai į Gruziją.
Per pastarąsias keletą dienų Rusija vykdė plataus masto ataką prieš Gruziją. Jos tankai riedėjo į Pietų Osetiją. Jos naikintuvai bombardavo ne tik Gruzijos karines bazes, tačiau ir civilinę bei ekonominę infrastruktūrą, tarp jų ir Počio uostą Juodosios jūros pakrantėje. Juodosios jūros flotilė masiškai artinasi prie mūsų krantų, ir jau pradėti išpuoliai Abchazijoje.
Dėl ko kovojama šiame kare?
Tikriausiai aiškiausia yra tai, kad mano šalies likimas yra ant ribos. Gruzijos žmonės kalbėjo garsiai ir aiškiai: jie savo ateitį mato Europoje. Gruzija yra sena Europos tauta, susijusi su Europa savo kultūra, civilizacija ir vertybėmis. Sausį trys iš keturių gruzinų referendume balsavo už narystę NATO. Dėl šių tikslų derėtis negalima. Dabar mes mokame kainą už savo demokratines ambicijas.
Visų antra, kovojama dėl Rusijos ateities. Ar gali Rusija, kuri veda agresyvų karą prieš savo kaimynus, būti Europos partnere? Tapo aišku, kad dabartiniai Rusijos politiniai lyderiai siekia atstatyti nekolonijinę kadaise Maskvos valdytos teritorijos kontrolę.
Jei Gruzija kris, tai reikš ir Vakarų pralaimėjimą visoje buvusioje Sovietų Sąjungos erdvėje ir už jos ribų. Kaimyninių valstybių lyderiai Ukrainoje ar kitose Kaukazo bei Centrinės Azijos šalyse privalės apsvarstyti, ar už laisvę bei nepriklausomybę mokama kaina nėra per didelė.“
