Pažįstu žmonių Londono metro nekenčiančių dėl nuolatinių skersvėjų, kurie bemaž kiekvienam londoniečiui yra įtaisę permanentinę slogą, dėl spūsčių rytais ir vakarais, dėl užstrigimų tunelyje sugedus signalui, dėl to, kad kas nors neištvėręs gyvenimo nušoko ant bėgių, sujaukdamas dienos planus dešimtims ar šimtams tūkstančių žmonių.
Turbūt kiekvienas turim nekenčiamų metro dalykėlių sąrašą. Aš irgi.
Valgymas. Prieš keletą metų Londono meras uždraudė viešajame transporte vartoti svaigiuosius gėrimus. Geriau būtų uždraudęs valgyti. Nes aš asmeniškai girtaujančius metro traukiny mačiau tik draudimo girtauti įsigaliojimo išvakarėse. Bet valgančiųjų – pilna, ir žmonėms su jautresne uosle, kokia, deja, esu apdovanota, tikra kančia. Nes valgomi ne gardžiai kvepiantys cepelinai, o kvapo stiprikliais aprūpinta greito maisto produkcija - viščiukų sparneliai, šlaunelės, biurgeriai bei keptos bulvytės.
Traukiniai tais gardėsiais ypač pakvimpa pavakariais. Kai kada ištisos eilės sutartinai atsidaro greito maisto užkandinėje nusipirktas dėžutes ir ima garsiai čepnoti. Kam nepatinka vaizdelis, gali užsimerkti. Kieno ausys jautrios, gali jas užsikišti pirštais arba užkimšti muziką transliuojančiais ausinukais. O ką daryti, jei šleikštulį kelia greito maisto kvapai? Nešiotis dujokaukę? Ar šokinėti iš vagono į vagoną, tikintis aptikti kepsniukų kvapsniais neužterštą zoną?
Šiukšlinimas. Kartą važiuojant District linija prieš mane įsitaisė moteriškė su dviem vaikais. Suprantama, laiko veltui negaišo, tuoj išsipakavo ką turėjo krepšiuose ir ėmė čiaumoti. Suvalgė sumuštinius, dėžutes numetė po kojom, motina visiems nulupo po madariną, žieveles po kojom, ten pat atsidūrė saldainių popieriukai ir išgertų sulčių pakeliai.
Blizginau į visus tris pabalusiomis akimis, bet nesakiau nė žodžio. Negalima. Juodukai. Apkaltins rasizmu ir neišsiginsi, kad kaltos šiukšlės, o ne odos spalva.
Gražinimasis. Kai prieš šešetą metų atvykau į Londoną mane stebino moterų įprotis tai, kas paprastai daroma vonioj, atlikti traukiny. Ne tik patepti pomada lūpas ar papudruoti nosį, bet nuodugniai atlikti visą pasigražinimo procedūrą - nuo veido padengimo krempudra iki blakstienų ir antakių dažymo. Bet tai, kas iš pradžių stebino ar atrodė gerokai nepadoru, palaipsniui tapo ir maniškės rutinos dalimi. Tiesa, iki tiek, kad traukiny lakuočiau kojų nagus, nusiristi dar nepavyko, bet pavyzdžių jau mačiau, o metro įpročių užkratas plinta greitai.
Beje, tie įpročiai labai lengvai išplinta ir į kitas erdves. Pernai per knygos pristatymą susirinkus auditorijai pastebėjusi, kad fotografai nutaikė į mane kameras, prisiminiau padažyti pamirštas lūpas ir išsitraukiau lūpų pieštuką. Pasibaigus renginiui gavau pylos nuo artimiausių draugių – nekultūringa, negražu, nepagarba susirinkusiems.
Londono metro tokios sąvokos kaip nepagarba ar nekultūringas elgesys neegzistuoja. Jeigu į tavo vagoną per nelaimę įgriuvo įkaušę - nes geriama ir prieš rungtynes ir po rungtynių - Arsenalo ar West Hamo gerbėjai, būk pasiruošęs klausytis klubinių ūkčiojimų, skanduočių ir komandos palaikymo riksmų, nesvarbu, kad ausį žeidžia žodynas ar pernelyg skardžios intonacijos. Jei kur nors būreliu susėdo mieli tautiečiai, dėkok Dievui, kad kiti aplinkui nesupranta gražiosios lietuvių kalbos. Jeigu kam nors nuo troškintų pupelių pučia vidurius, tą greitai pajus visi.
Nieko nepadarysi, viešasis transportas yra tokia vieta, kur viršų ima tas, kas garsiau rėkia ar stipriau dvokia. Bet Londono metro viską ištveria. Kaip ir jo keleiviai.
Zita Čepaitė
