Kalbėti apie krizes, nesvarbu, kokio pobūdžio, dažniausiai reiškia kalbėti apie ko nors pasikėsinimą į stabilumą ir gyvybingumą. Tai iš esmės lemia neigiamą krizės sukeliamų nepageidautinų padarinių vertinimą. Tačiau ar politinė, ekonominė, socialinė arba kitokio pobūdžio krizė būtinai reiškia tik ko nors praradimą? Galbūt galima kalbėti ir apie paskatą atsirasti kam nors naujam vertingam, siekiamam ir sunkiai įgyvendinamam iki krizės? Šiame straipsnyje kaip tik ir bus bandoma savotiškai reabilituoti krizę. Europos Sąjungos kontekstas, kuriame nesunku aptikti ryškių ir plačiai aptartų krizių ir konfliktų pavyzdžių, tam puikiai tinka. Maža to, sunkiai išsprendžiamas euro zonos krizės klausimas ir iš to plaukiančios abejonės ES ateitimi ne tik verčia ieškoti optimalių išeičių iš susidariusios padėties, bet kartu ir ragina (atsižvelgus į nuoseklų krizių pasikartojimą) atrasti tendenciją, rodančią, kad galbūt bet koks sukrėtimas turi ne tik neigiamą, bet ir (gal net labiau) teigiamą atoveiksmį.Pirmoji ir, jei taip galima pavadinti, lemtingiausia Europos Sąjungai krizė kilo XX amžiuje. Du pasauliniai karai labiausiai palietė Europos šalis ir parodė, kad neinstitucionalizuotas valstybių varžymasis dėl dominavimo žemyne veda tik į kataklizmus. Iki tol propaguota galių pusiausvyros metodika taikai užtikrinti buvo diskredituota, prarado bet kokį moralinį palaikymą. Todėl per žemyną persiritę karai buvo puikus (kad ir kaip ciniškai tai skambėtų) akstinas keisti status quo ir ieškoti valstybių naujų bendradarbiavimo būdų. Ilgalaikei taikai užtikrinti pasitarnavo ekonominį motyvą turinti Europos anglių ir plieno bendrija. Ji tapo atsparos tašku, nuo kurio prasidėjo politinis ir ekonominis Europos valstybių vienijimasis. Žvelgdami į tai, kokią reikšmę šis Prancūzijos ir Vokietijos susitarimas turėjo žemyno ateičiai, neabejodami galime tvirtinti, kad tokio masto vienijimosi analogų Europos istorijoje nebūta. Taigi milžiniški nuostoliai, patirti per pasaulinius karus, Europai lėmė, kad (galbūt) buvo išvengta dar didesnių ir skaudesnių netekčių ateityje.
Šie karai tapo ne tik integracijos Europoje, bet ir dar vienos globalios krizės priežastimi. Šaltasis karas – keturiasdešimt metų trukęs krizinis laikotarpis pasaulio istorijoje. Nors tuomet Europa tarptautinėje politikoje jau nebevaidino svarbiausio vaidmens, periferinis dalyvavimas sprendžiant globalią krizę buvo svarbus Europos tapatumo formavimuisi. Vienas svarbiausių momentų šiuo kriziniu laikotarpiu yra tai, kad Europa, vykstant JAV ir SSRS rungtyniavimui, buvo paversta rytine užkarda prieš komunizmą. Tad daug jėgų ir energijos įdėta ne tik Trečiojo Reicho atgaivinimo galimybėms pašalinti, bet ir laisvai nuo SSRS Europos daliai konsoliduoti ir pajungti kovai su komunizmu. Viso to pasekmė yra redukuota Europos versija – Vakarų Europa. Ideologinis vakuumas ir nesena karo patirtis skatino permąstyti nacionalinės valstybės vietą, atimant iš jos nuorodos į pačią Europą prasmę. Naujų politinių institucijų atsiradimas po 1951 metų yra raiškiausias nacionalinės valstybės vaidmens rekonstrukcijos pavyzdys, leidęs bent jau iš dalies atsižadėti praeities ir Europos ateitį kurti visiškai kitokioje realybėje. Kad naujoji realybė patraukli, įrodo įvykiai, susiklostę po dar vienos krizės – SSRS žlugimo: po keturių dešimtmečių priespaudos prie Vakarų Europos sukurto politinio fenomeno panoro prisijungti praktiškai visos Senojo žemyno valstybės.
Čia dar būtų galima pridurti, kad Europos padalijimas tam tikra prasme užkodavo būtinybę ją vėl sujungti. Maža to, patirtis grąžinant Europai kadaise prarastas šalis tapo paskata Europos sampratą išvaduoti nuo bet kokių žemėlapyje nubrėžtų linijų, o ES plėtrą pateikti kaip vieną iš esminių ES bruožų. Su tuo labai siejasi ir Europos kaimynystės politikos (EKP) idėja bei jos principas – užkirsti ar bent jau sumažinti tikėtinas krizes nestabiliuose ES supančiuose kraštuose.
Gilindamiesi į ES integraciją, vykusią nuo Europos anglių ir plieno bendrijos iki dabar, aptinkame daugybę didesnių ar mažesnių vidinių krizių, kurios iš esmės ir formavo ES veidą ir brėžė tolesnės raidos logiką. Tačiau norėdami išvengti didžiulės straipsnio apimties pasirinkome kelias turėjusias didelės įtakos ir šiuo metu itin aktualias krizes.
Karinis ES lygmuo. Militaristinė integracija Europos Sąjungoje yra viena iš tų sričių, kurios sulaukia daugybės interpretacijų. Vieni ES pažangą kuriant bendras gynybos ir krizių valdymo pajėgas vertina teigiamai ir viliasi, kad integracija tęsis, kiti pasiektą bendradarbiavimą laiko nereikšmingu, tad bet kokie svarstymai apie nacionalinės valstybės karinio vaidmens perdavimą viršesniam už nacionalinį organui yra tik deklaratyvūs. Tačiau įvertinkime esamą lygį ir tai, kas išprovokavo svarstymus bendrų karinių pajėgų klausimu. Pirmiausia būtinumą koordinuoti ES valstybių gynybos ir krizių valdymo veiksmus paskatino negebėjimas efektyviai reaguoti į XX a. paskutinio dešimtmečio krizę Jugoslavijoje. Jai kilus bendradarbiavimas krizių valdymo lygmenyje stiprinamas: Europos Vadovų Taryboje Helsinkyje šalys narės susitarė dėl karinių pajėgumų plėtros, o Geteborge valstybės pradėjo diskusijas dėl civilinių pajėgumų. Taip pat pritarta karinių pajėgų, gebančių per 60 dienų dislokuoti 50–60 tūkst. karių, kurie misiją galės vykdyti mažiausiai metus, steigimui. Nors visko, kas užsibrėžta, įgyvendinti nepavyko, aktyvus įsitraukimas į krizių valdymo operacijas liudija, kad galimybės karinį įrankį naudoti su bendra ES vėliava yra realios.
Taigi Balkanų problemos suartino iki tol sunkiai suderinamas valstybių pozicijas ir padėjo suprasti, kad jei ES nori tapti visaverte tarptautinės arenos veikėja, kariniai pajėgumai yra būtini. Šis suvokimas yra didžiulis laimėjimas, nes dar prieš šiek tiek daugiau kaip pusę amžiaus tokių minčių egzistavimas buvo neįsivaizduojamas. Neilgai trukus kita – Irako – krizė būtinumą stipriau vienytis tik dar labiau išryškino ir paskatino gerinti vidinį ES nuoseklumą bei veiksmingumą išorės reikaluose. Dėl to 2003 m. buvo priimta Europos saugumo strategija (ESS), kurioje įtvirtintas bendras požiūris į saugumą.
Šiame kontekste galima paminėti ir „arabų pavasario“ krizes. Libijos atvejis parodė, kad ES noras dalyvauti sprendžiant problemas kaimyniniuose kraštuose yra didelis, tačiau galimybės tebėra ribotos. Tokią noro ir gebėjimo asimetriją vis dar užglaisto JAV. Galima pasamprotauti: silpstant Vašingtono galiai, o dėl to ir norui mojuoti kumščiu keliuose pasaulio regionuose, Europos Sąjunga paprasčiausiai nebeturės galimybių daryti įtaką jos interesų zonoje esantiems kraštams. Tad bendrų ir efektyvių pajėgų klausimas turės būti išspręstas. Tvirtas pamatas visam tam jau yra. Galbūt belieka sulaukti dar vienos krizės, kad išvystume karinę ES integraciją, kuri nebekels jokių dvejonių.
Energetinis ES lygmuo. Energetika paskutinius dešimtmečius yra ta sritis, kurioje krizės yra dažnos, o jų pasekmės itin skausmingos. Kad krizės šioje srityje sunkiai išvengiamos, lemia ryškus susiskirstymas į žaliavų tiekėjus ir žaliavų vartotojus. Europos Sąjunga yra tipinis žaliavų vartotojos pavyzdys: ji importuoja apie 80 proc. reikalingos naftos ir beveik 60 proc. gamtinių dujų. Šie duomenys rodo, kad ES yra didžiausia pasaulyje energetinių išteklių importuotoja. Kartu šie skaičiai rodo, kad pablogėjus santykiams su žaliavų eksportuotoja skausmingos energetinės krizės galimybė yra labai reali. Kaip tik tai parodė 2006 m. Rusijos užblokuotas dujų tiekimas Ukrainai ir 2007 metų Rusijos ir Baltarusijos energetiniai konfliktai. Šios krizės ir Maskvos mėgstama metodika energetiką sieti su politika skatino veiksmus, kuriais būtų užkirstas kelias panašiems sutrikimams ir galimam politiniam spaudimui ateityje. Viso to pasekmė – siekis didinti dujų saugyklų pajėgumus, užbaigti trūkstamas energetikos jungtis, sukurti energetinio solidarumo mechanizmą, kuo greičiau įgyvendinti efektyvios vidaus energetikos rinkos kūrimą, kas galiausiai leistų veikti turint vieningą poziciją ir strategiją kitų galimų žaliavų tiekimo krizių atveju. Taigi vieningos energetikos politikos ir rinkos sukūrimą skatina situacija, kai žaliavų tiekėjos (Rusijos) turimas monopolis yra ir krizių šioje srityje kilimo priežastis.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad minėtos energetinės krizės nedavė didesnio postūmio stipriai integracijai šioje srityje. Nesėkmių kuriant bendrą energetikos rinką pasitaiko dažnai. Rusija, sudarinėjanti dvišales energetines sutartis su atskiromis ES valstybėmis, čia vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau reikia prisiminti, kad bendros energetikos idėja dar visai nauja, tik pradėjusi formuotis. Tad įtakingi ir kitoms ES politikos sritims reikšmingi žingsniai bus žengiami ateityje. Šiuo metu galima tvirtinti, kad Rubikonas peržengtas, o krizė šiam žingsniui turėjo nenuginčijamą reikšmę.
Finansinis ES lygmuo. Euro zonos, arba Europos skolų, krizė, prasidėjusi kartu su pasauline finansų krize, nerodo ženklų, kad artimiausioje ateityje bus galima atsikvėpti. Maža to, niekas nėra užtikrintas, kad euro krizė, prasidėjusi tokioje periferinėje valstybėje kaip Graikija, nepersimes į vienas didžiausių ES ekonomikų, tokias kaip Ispanija ir Italija. Per kelias savaites bent po kelis kartus tarptautinių reitingų agentūrų sumažintas finansinis pasitikėjimas šiomis valstybėmis rodo, kad krizės plėtros scenarijus yra tikėtinas. Tikėtinas, jei nebus priimami reikšmingi ir fundamentalūs sprendimai.
Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) padidinimas nuo 440 iki 780 milijardų eurų vargu ar gali būti traktuojamas kaip esminis ar fundamentalus žingsnis siekiant išvengti kracho euro zonoje. Atrodo, tuo netiki ir svarbiausi euro zonos gelbėtojai – Angela Merkel ir Nikolas Sarkozy ir vis dažniau užsimena apie neišvengiamą būtinybę gilinti integraciją euro zonoje. Vienas iš tokių integraciją gilinančių krizės sprendimo variantų yra naujos kokybės euroobligacijų steigimas. Šiuo atveju siūloma panaikinti valstybės (euro zonos narės) kreditingumo ryšį su skolinimosi kaina. Tai leistų euro zonos šalims skolintis pagal Europos skolos agentūros leidžiamas obligacijas, už kurias atsakytų visos euro zonos šalys kartu. Nors tai sukurtų euro zonos viešųjų finansų patikimumo įvaizdį neutralizuojant tragiškus paskirų valstybių duomenis, šis scenarijus, ekonomistų vertinimu, būtų našta tokioms valstybėms kaip Vokietija. Tačiau A. Merkel, kalbėdama apie būtinumą ateityje turėti galimybę vetuoti individualius valstybių biudžetus, leidžia suprasti, kad Vokietija pasiryžusi aukotis įtvirtinant fiskalinės politikos centralizaciją. Taigi tokių euroobligacijų leidimo perspektyva, nors ir plačiai aptariama ekonominių tyrimų institutuose, nebūtinai reiškia tą fiskalinę centralizaciją, apie kurią iš tikro yra galvojama.
Euro zonos finansų ministerija būtų dar vienas, ir tikriausiai ryžtingiausias, žingsnis siekiant susidoroti su krize. „Ar būtų per daug drąsu ekonominiam regionui su bendra rinka, valiuta ir centriniu banku turėti bendrą finansų ministeriją?“ – siūlydamas išeitį iš krizės klausia Europos centrinio banko (ECB) vadovas Jeanas Claude'as Trichet. Dėl tokio krizės sprendimo atsirastų institucija, kaupianti lėšas visai euro zonai ir, be abejo, užtikrinanti, kad visos zonos šalys laikytųsi fiskalinės disciplinos. Įteisinta tokia euro zonos institucija įvestų bendrą kontrolę, nustatytų bendrą strategiją, kuri dar labiau skatintų ekonominį susiliejimą ir duotų pagrindą ekonominiam augimui. Taip ES institucijų įtakon patektų dar viena nacionalinės valstybės prerogatyva, o kartu ir laisvė savarankiškai planuoti, rodytųsi, valstybei intymų ekonominį gyvenimą. Taigi euro krizė, kaip ir anksčiau aptartosios, turi tendenciją tapti didesnės ES šalių integracijos priežastimi.
ES Konstitucija. Baigiant straipsnį įdomu paminėti dar vieną, nors jau istorija tapusią, – ES Konstitucijos krizę. 2005 metais po Prancūzijos ir Olandijos ištartų „Ne“ Konstitucijos projektui kalbos apie nebeaiškią ES ateitį buvo ne ką mažiau garsios kaip dabar apie „šlubuojantį“ eurą. Straipsnio pabaigai ši krizė pasirinkta dėl to, kad ji išryškino svarbų ES raidos tendencijos bruožą – ES integracijos „atkaklumą“ ir viršnacionalumą. Šis bruožas puikiai, nors ir labiau hipotetiniu lygmeniu, atskleidžia nacionalinės valstybės reikšmę viršnacionalinės ES valdžios atžvilgiu. ES Konstitucijos krizė ir jos išsprendimas priimant Lisabonos sutartį rodo, kad ES valstybėms tampa sunku pasipriešinti bendrai ES judėjimo subjekto link krypčiai. Šioje vietoje įdomu prisiminti prancūzų politiko ir Konstitucijos Europai priešininko Philippe'o de Villiers mintį, kad ištartas „Ne“ Konstitucijai sudavė smūgį sistemai, kuri europiečiams nurodinėja, kaip galvoti. Tačiau Lisabonos sutartis, praktiškai identiškai atkartojusi Konstitucijos turinį, parodė, kad džiaugtis tokiu „išsilaisvinimu“ europiečiai galėjo neilgai. Tad nors Konstitucijos atmetimas ir buvo vadinamas krize, galinčia turėti lemiamų pasekmių ES ateičiai, iš tiesų tapo precedentu, leidžiančiu teigti, kad ES tolesnės integracijos raida mažai priklauso nuo europiečių norų. Sistema, nors ir paremta visų narių konsensusu, atrodo, tampa „autopoetiška“ – kurianti pati save. Panašią tendenciją atrasime ir pažvelgę į nesenus įvykius sprendžiant euro zonos krizės problemą. Slovakijos veto euro zonos gelbėjimo planui, nors ir susietas su vidinės politikos subtilybėmis, buvo laikinas, netrukus atšauktas.
Į visa tai, kas čia aptarta, galima žiūrėti dvejopai. Vienas požiūris būtų neigiamas ir grindžiamas baime. Naomi Klein knyga „The Shock Doctrine: The Rise of Disaster Capitalism“, kurioje krizė tapatinama su medicinoje taikoma šoko terapija, yra puikus to pavyzdys. Tačiau jei ypatingai pristatytose krizėse neįžvelgsime konspiracinio siekio stimuliuoti žmogaus nervų sistemą, galime įžvelgti tendenciją, rodančią, kad bet kuri krizė turi kūrimo ir vienijimo elementų. Europos Sąjungos atvejis visa tai labai aiškiai ir nuosekliai pateikia. Kitas klausimas – kaip vertinti tokią, atrodytų, sunkiai kontroliuojamą ES integraciją. Jei aklai įsikabinę nacionalinės valdžios savarankiškumo mažėjimą laikysime pasikėsinimu į mūsų tapatybę – integraciją tikriausiai teks vertinti neigiamai. Tačiau jei į tą pačią valdžią žvelgsime kaip į įrankį saugiam ir visaverčiam žmogaus gyvenimui užtikrinti, tam tikras ES taikomas valdžiai modifikacijas galėsime traktuoti kaip pažangą.
