SERGEJUS STONKUS
Net ir turėdamos brangią specialią įrangą, gerus specialistus ir pasiruošusią policiją, vadinamosios trečiojo pasaulio šalys vis dar susiduria su sunkumais tirdamos žmogžudysčių bylas.
Afganistane kriminalistų darbas dar sunkesnis. Karas vienokia ar kitokia forma šioje šalyje vyksta jau daugiau kaip 35-erius metus. Ir jis užmaskuoja didžiąją dalį čia padaromų smurtinių nusikaltimų. Be to, visame Afganistane dirba tik viena vienintelė teismo medicinos ekspertų komanda.
Pirštų atspaudai – vis dar paslaptis Kriminalistikos departamentas įsikūręs sostinėje Kabule. Ir išsilaiko jis tik besąlygiško darbuotojų atsidavimo kaina: ne tik karo, bet ir genčių nesutarimų draskomoje šalyje jau daug metų niekas nepaiso nei įstatymų, nei tvarkos.
Vakarų kriminalistai, apie kuriuos kuriami populiarūs serialai, nė nenutuokia, su kuo tenka susidurti jų kolegoms Afganistane. Štai kad ir tokia byla: vidury kelio buvo rastas kūnas be galvos. Prie palaikų buvo prisegtas raštelis su grasinimu, kad kiekvienas, išdrįsęs ateiti į šio žmogaus laidotuves, sulauks tokio paties likimo. Kai laidotuvės galiausiai buvo surengtos, į jas susirinko visas būrys gedėtojų. Nes Kriminalistikos departamento dokumentų tyrimo ekspertas, pasinaudojęs 98 tūkst. JAV dolerių kainuojančia žmogaus rašyseną analizuojančia įranga, patvirtino, kad raštelis parašytas sulaikyto įtariamojo ranka.
Ne visos sunkios bylos Afganistane baigiasi teisingumo pergale. Korupcija vis dar lieka sunkiausia kliūtimi į ją. Štai neseniai Kabule buvo nužudyta moteris. Jos žudikas – vyriausybės pareigūnas. Tačiau jis viską neigė ir juo, žinoma, tikėjo. Tada kriminalistai aptiko ant ginklo, kuriuo buvo nužudyta auka, jo piršto atspaudą ir perdavė šį įrodymą teismui. Bet kol kas iš to jokios naudos: įtariamas žudikas – įtakingas žmogus, – vis dar laisvėje. Afganistane tie, kas turi pažinčių, niekada nesėda į kalėjimą.
Kita vertus, ši šalis tikras rojus kriminalisto profesijai: tik apie 20 proc. afganistaniečių žino, kad nusikaltimo vietoje palikti pirštų atspaudai gali įrodyti jų kaltę. Tiesą sakant, Afganistano kriminalistikos departamento direktorius prieš ketverius metus pats net nežinojo, kas yra DNR.
Afganistano kriminalistikos departamentas buvo įkurtas tik 2003 metais NATO iniciatyva. Dabar čia darbuojasi 120 specialistų. Bėda, kad juos kas mėnesį užgriūva vidutiniškai 300 naujų bylų.
Kriminalistams beviltiškai trūksta įrangos. Jiems reikėtų bent dešimties įrenginių balistikos tyrimams – palyginti kulkas, ar šios sutampa. Tačiau visame Afganistane toks yra tik vienas. Dovana iš Vokietijos, kuri atkeliavo jau būdama trisdešimties metų senumo. Karo grimasos Pasitikėjimas – kita problema. Per pastaruosius metus Afganistane būta ne vieno atvejo, kai vietos sąjungininkai atsisukdavo prieš NATO karius ir viskas baigdavosi tragedija. Tačiau Kriminalistikos departamento specialistai yra užsitarnavę retą pasitikėjimą. Geriausias to įrodymas – kriminalistų asmens sargybiniai iš NATO pajėgų (apsauga, deja, Afganistane yra būtinybė visiems, bendradarbiaujantiems ar bendradarbiavusiems su sąjungininkais), įžengę į departamento patalpas drąsiai nusiima neperšaunamas liemenes.
Afganistanas – labai savotiška šalis. Kad Kriminalistikos departamento darbuotojai čia kasdien ateina laiku į darbą – ir išvis ateina, – jau priežastis stebėtis.
Ir tokių patikimų žmonių reikia abiem kovojančioms pusėms – talibai ne išimtis. Pietinėje šalies dalyje, Kandaharo provincijoje, kur gimė Talibano judėjimas, gyvena garbaus amžiaus žmogelis vardu Abdulas Hakimas. Laidotuvininkas. Jis – vienintelis žmogus, kuriam Talibano kovotojai patiki saviškių, nukautų mūšiuose su NATO ir Afganistano vyriausybės pajėgomis, kūnus.
Taip pat jis grąžina žuvusiųjų palaikus iš talibų kontroliuojamos teritorijos.
Per paskutinius kokius šešerius metus, kai padėtis šalyje darėsi vis sudėtingesnė prieš jai stabilizuojantis, A. Hakimas tarp vyriausybės ir Talibano teritorijų pergabeno per 250 kūnų – daugiausia talibų, bet taip pat ir civilių. Ir nemažai pats palaidojo, nes nebuvo, kas juos atsiima.
66-erių vyras labai gerai žino, ką reiškia artimiesiems neturėti galimybės tinkamai atsisveikinti su savo mylimaisiais. Talibanas nužudė du A. Hakimo sūnus ir žentą, ir jis turėjo laukti dvi ilgas savaites galimybės juos palaidoti. Dabar senasis Hakimas yra pirmasis žmogus, į kurį kreipiasi talibai, kai ieško savo žuvusiųjų. Jie laidotuvininkui netgi parūpino specialų raštą, leidžiantį keliauti, kur nori. Tas popierius ir Afganistano Raudonojo Kryžiaus savanorio kortelė – pagrindiniai jo dokumentai.
Kai A. Hakimui paskambina kas nors iš Talibano, jis pirmiausia apsilanko vietos morge. Ir jei ten yra žuvusio talibų kovotojo kūnas, pakrauna jį į savo geltoną taksi furgoną ir veža atiduoti maištininkams. Lygiai tokius pat „užsakymus“ A. Hakimas priima iš Afganistano vyriausybės. Po tiek metų abi kovojančios pusės juo pasitiki.
NATO pajėgos ir Afganistano armija atgabena žuvusius Talibano kovotojus į vieną valstybinių ligoninių Kandahare. Tenykščiame morge kūnai laikomi iki dviejų mėnesių. Jeigu iki to laiko jų niekas nepanori pasiimti, A. Hakimas surengia laidotuves. Bet prieš tai nufotografuoja velionį savo mobiliuoju telefonu – dėl viso pikto, jei kada nors kas nors pradės klausinėti. Tuo pačiu tikslu vyras užsirašo ir tokius dalykus, kaip plaukų, akių spalva, kitos ypatingos žymės, drabužiai, laikrodis, papuošalai. A. Hakimas sako galįs nuvesti artimuosius prie kiekvieno jo palaidoto žuvusiojo kapo. Tačiau kol kas jam tai teko daryti tik du kartus.
