Koks yra merginų, kovojančių už moterų teises ir nusirenginėjančių net prieš KGB rūmus, privatus gyvenimas? Kur jos gyvena ir kaip atrodo jų įprastinė diena? „Reuters“ reporteris praleido keletą dienų su trimis pagrindinėmis Ukrainos „Femen“ aktyvistėmis.
„Femen“ veikėjos, kurios jau penkerius metus organizuoja savo netipiškus protestus, per tą laiką tapo beveik taip pat populiarios, kaip ir kiti pasaulyje garsūs ukrainietiški vardai – broliai Kličko ar futbolininkas Andriejus Ševčenka.
Organizacija buvo įkurta 2008 metais Kijeve. Organizuodama netipiškus protestus, kurių metu apsinuoginusios aktyvistės skanduoja moterims ginti skirtus šūkius, ji spėjo gerokai išpopuliarėti. „Reuters“ reporteris Glebas Garanichas stebėjo keletą merginų akcijų. „Žinojau tik jų vardus“, – rašo jis. Ir priduria, kad jo nedomina, ar tų merginų akcijos moralės požiūriu yra priimtinos, ar ne, ir kas jas apmoka. „Tuo tegu užsiima „Financial Times“, – priduria dar.
Trys pagrindinės „Femen“ veikėjos – Oleksandra Ševčenko, Ina Ševčenko ir Oksana Šačko – sutiko susitikti su G. Garanichu. Reporteris su kiekviena iš jų praleido po keletą valandų įprastinę jų gyvenimo dieną. Per tą laiką jis turėjo galimybę pažinti moteris, kurios dėl savo originalių protesto būdų keliose Europos šalyse net buvo areštuotos.
Neoficiali vadavietė
21 metų Ina gimė Chersone Ukrainos pietuose. Studijuoja žurnalistiką Kijeve. Nuomoja kambarį sostinės centre. Mėgsta alpinizmą. Skaito Čechovą. Dirbo miesto mero spaudos biure. Kaip rašo „Reuters“ reporteris, ji buvo atleista iš darbo dėl to, kad dalyvavo „Femen“ protestuose.
Ina susitarė su G. Garanichu susitikti 9.30 savo bute. Ji turi didelį kambarį, kuriame tik keletas baldų: sofa, spinta, dvi kėdės ir televizorius. Ant durų kabo „Femen“ girliandos ir ženklai – neatskiriama protesto akcijų dalis. Ina – trumpomis kelnėmis ir berankoviais marškinėliais – tik ką atsikėlė ir peržiūri „Facebook“ informaciją. Pokalbio metu sako, kad prieš du mėnesius išsikėlė iš studentų bendrabučio ir dabar mėgaujasi vienatve.
Ji pakviečia reporterį į virtuvę, kur kartu išgeria arbatos. Plaudama stalo įrankius, giriasi, kad išvirė barščius, kuriuos gaminti vakar ją išmokė mama, profesionali virėja. Ruoša jai trunka 10 minučių. Mergina vedasi reporterį į Kijevo kavinę „Kupidon“, kuri yra neoficiali „Femen“ susitikimų vieta. Ten merginos peržiūri paštą, žinias ir planuoja eilinius protestus, apie kuriuos netrukus turime išgirsti.
„Mačiau tave per televiziją, bet tu buvai nuoga. Ką veikei?“
Apie pusiaudienį reporteris susitinka su Oksana. Jai 25 metai, gimė Chmielniko gyvenvietėje vakarų Ukrainoje. Studijavo ikonografiją meno mokykloje. Nuomoja kambarį ir svajoja atidaryti nuosavą galeriją ir tapti garsia dailininke.
Kaimynai dėl jos iš proto neina. Išskyrus penkiametę mergaitę, kuri neseniai, sutikusi Oksaną, paklausė: „Oksana, mačiau tave per televiziją, bet tu buvai nuoga. Ką veikei?“
Kambarys, kuriame Oksana gyvena, apstatytas kukliai. Jame yra keletas būtinų baldų. Grindys nudažytos. Dailininko drobę Oksanai atstoja kambario siena, ant kurios puikuojasi jos naujausi kūrybos vaisiai. Kitos sienos nukabinėtos ikonomis ir paveikslais. Ten kabo net Sovietų Sąjungos simbolis. Oksana prisipažįsta, kad Marija jos ikonose piešta pagal jos pavyzdį. Mergina daug nekalba. Yra susikaupusi kūrybai.
Ar galima valgyti kivį su odele?
„Reuters“ reporteris vakarą praleido su Oleksandra Ševčenko. Ji nėra Inos giminaitė, nors jų pavardės ir vienodos. Jai 23 metai, gimė taip pat Chmielnike, studijuoja neakivaizdiniu būdu.
G. Garanichas susipažįsta su Saša (taip ji nori būti vadinama) „Kupidone“. Kavinė 19 valandą dar pilna veikėjų feminisčių. Saša nuomoja trijų kambarių butą postsovietiniame blokiniame daugiabutyje Kijevo pakraštyje kartu su keturiomis draugėmis. Tai paskutinė metro stotelė. Saša sako, kad nemėgsta važinėti metro. Keleiviai prie jos dažnai kabinėjasi. Važiuojant reporteris padaro keletą nuotraukų.
Saša vienintelė turi atskirą kambarį. Jame yra sofa, maža spintelė su kosmetika ir stalas, ant kurio sukrautos knygos ir ataskaitos apie „Femen“ veiklą. „Geriame drauge arbatą ir diskutuojame apie tai , ar kivį galima valgyti su odele“ – rašo reporteris. Sašai skambina mama, ji nori paklausti, kaip Saša jaučiasi ir ar gerai maitinasi. „Metas išeiti“ – užbaigia reporteris.
„Kas žino, kur jos kada išsilaipins“
Kitą dieną visos trys merginos vaikštinėja su reporteriu po Kijevą. Niekas jų nepuldinėja ir neužkabinėja. Niekas jų neatpažįsta. „Šnekučiuojamės apie varveklius, dėl kurių vaikščioti po miestą darosi nesaugu“ – rašo G. Garanichas. Merginos užsuka į parduotuvę. Jos nori pasimatuoti naujus vainikus, kuriuos ketina panaudoti planuojamoje demonstracijoje Italijoje. Parduotuvės vadybininkas neleidžia fotografuoti. Pabaigoje merginos nusprendžia nueiti į „McDonald's“. „Pirmą kartą gyvenime einu su merginomis į „McDonald's“, anksčiau ten buvau tik su vaikais“ – rašo reporteris.
Atsisveikindamas G. Garanichas padarė nuotrauką prezidento rūmų fone. „Kas žino, kur jos kada išsilaipins“ – rašo reporteris.
Anot jo, „Femen“ aktyvistės – tai paprastos merginos, sprendžiančios kasdienines problemas ir turinčios sumanymų, kurie joms duoda galimybę pabėgti nuo rutinos. Tai leidžia joms išsiskirti iš kitų žmonių, kurie atvyko į Kijevą iš mažesnių miestų ir miestelių: „Aš manau, kad jos dėl Ukrainos ir jos europinių aspiracijų padarė daugiau, negu visi politikai ir brangi vyriausybės užsakyta reklama.“
