Rugsėjo 11-osios nebuvo. Pasaulis vis labiau ritasi į globalios vyriausybės rankas. Žmogus iš tikrųjų niekada nevaikščiojo Mėnulyje. Žydų genocidas yra kruopščiai suredaguotas melas. Atrodo, įvairiausios sąmokslo teorijos šiandien yra ypač populiarios – vis daugiau žmonių tiki, kad tikroji tiesa yra slepiama ir neturi nieko bendro su oficialiąja istorijos versija. Kaip paaiškinti tokį susižavėjimą Paslėptos Rankos mitologija? Kaip suprasti šį žmogaus, ištisų tautų ar socialinių grupių polinkį į ezoteriką ir misticizmą kaip į patikimą tikrovės pažinimo būdą?
Prieš pradedant analizuoti tokį sudėtingą ir prieštaringai vertinamą socialinį reiškinį, reikėtų atskirti „sąmokslo“ ir „sąmokslo teorijos“ sąvokas ir pamąstyti apie jų santykį. Sąmokslo teorijos tikslas yra neva atskleisti sąmokslą, tai darydama ji formuoja naują požiūrį į realybę ir nejučia konstruoja naują sąmokslą.
Ypač jei pati sąmokslo teorija yra melas, kaip Siono išminčių protokolai, kurie dar iki šiol „padeda“ kai kurioms žmonių grupėms „suprasti“ ir „paaiškinti“ įvairiuose erdvės ir laiko matmenyse išsidėsčiusius pasaulio įvykius. Arba kaip internete gausiai paplitę dokumentiniai filmai, kurie, prisidengdami mokslu, siekia atskleisti sąmokslą, tačiau paleidžia į pasaulį aibę naujų nepagrįstų (konspiracinių) idėjų. Iš to kyla sąmokslo teorijos santykio su mokslu problema. Moksliniai tyrimai, teikiantys konspiracines idėjas paneigiančius duomenis, gali būti lengvai priskiriami prie to paties sąmokslo. Kita vertus, mokslas taip pat gali būti pajungtas sąmokslo teorijos labui. Taip yra dėl to, kad nuo šio ypatingo santykio su realybe, vadinamo sąmokslo mitologija, nėra apsaugoti, deja, net mokslininkai.
Dėl problemiško sąmokslo teorijos ir paties sąmokslo santykio kalbėti šia tema yra nelengva, nes nėra jokio atramos taško objektyviai diskusijai. Jau vien sąmokslo teorijos problemos iškėlimas tiesiogiai atmeta teorijos teisingumą ir suponuoja nuomonę, kad sąmokslų nebūna. Tad būtina pabrėžti, kad sąmokslai egzistuoja, tačiau reikėtų atsargiai vertinti sąmokslo teorijas ir reliatyvizuoti jų įtaką aiškinant istoriškai svarbius įvykius ar faktus.
Prancūzų istorikas Pierre‘as Taguieff, plačiai nagrinėjęs konspiracijos mitologiją, mano, kad žmogaus polinkis į mistinius tikrovės aiškinimus kyla iš natūralaus jo poreikio „užkerėti pasaulį“, praradusį savo kerus, kai mokslas galutinai išstūmė religiją iš žmogaus pasaulio suvokimo. Tokia mokslo pergalė prieš Dievą panaikino galimybę tikėti į paslėptą ir neprieinamą, ir šią tuštumą užpildė sąmokslo mitologija. Nors ši hipotezė ir atsako į klausimą, tačiau nepaaiškina, kodėl sąmokslo teorijos vienose šalyse arba žmonių grupėse plinta labiau negu kitose, ir neatsižvelgia į tuos atvejus, kai sąmokslo mitai yra inkorporuojami į religinius tikėjimus, kai konspiracinės idėjos eina koja kojon su religingumo stiprėjimu, kaip rodo „kryžiuočių-sionistų sąmokslo“ mitas, paplitęs 8–9 dešimtmečių karinėse islamistinėse grupuotėse.
Turbūt viena akivaizdžiausių sąmokslo teorijos atsiradimo priežasčių yra realus arba įsivaizduojamas jėgos santykio disbalansas. Įsivaizduojamas, nes, kad ir kaip būtų keista, istorinės neteisybės, skriaudos ir grėsmės pojūtis gali veikti net daugumos grupes, turinčias jėgos monopolį. Pateikiami du istoriniai pavyzdžiai rodo istorinės neteisybės jausmo ir sąmokslo teorijos ryšį, kuris, paskatintas politinės galios monopolio, atnešė tragiškų padarinių – žydų ir armėnų genocidus. Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare ir 1929 metų ekonominė krizė pavertė populiarias antisemitines nuotaikas stipriu politiniu judėjimu ir paruošė dirvą A. Hitlerio atėjimui į valdžią. Jaunaturkių valdomoje Turkijoje neišvengiamo Osmanų imperijos subyrėjimo kontekste nepriklausomybės siekianti armėnų bendruomenė buvo apkaltinta sąmokslu prieš turkų tautą, tai ir pastūmėjo įvykdyti dalies šios bendruomenės fizinį sunaikinimą. Istorinės neteisybės ir skriaudos jausmas, kuris suverčia kaltę arčiausiai esančiam „priešui“ ir paverčia politinės mažumos bendruomenę neįtikėtinai galinga ir slaptai siekiančia užvaldyti pasaulį, nepriklauso nuo subjekto vietos jėgos santykių struktūroje, bet „keliauja“ iš dominuojančių į tuos, kurių atžvilgiu yra dominuojama, neretai įsitvirtindamas abiejose pusėse. G. W. Bushas skelbė „blogio ašies“ (vėliau tapusios „šiitų ašimi“) sąmokslą prieš civilizuotą pasaulį, o ta vadinamoji blogio ašis savo ruožtu visur įžvelgė slaptųjų Amerikos tarnybų įtaką. Politinės mažumos arba socialiai engiamos grupės, kurios savo padėtį mato tik per jėgos santykių prizmę, pasitelkę sąmokslo mitologiją siekia pateikti tokios situacijos priežastis ir sulyginti jėgų santykį. Pavyzdžiui, Turkijos kurdai, siekdami pateisinti savo pralaimėjimą ir išsaugoti pergalės tikimybę, savo padėtį aiškina tarptautiniu sąmokslu prieš kurdų tautą. Taip sąmokslo mitologija leidžia šiai tautinei mažumai išsaugoti tikėjimą savo pergale ateityje. Kadangi engėjo diskursas yra melas, sąmokslo teorijos šalininkų nuomone, tiesa yra paslėpta. Ezoterika tampa pasipriešinimo priemone ir padeda išsaugoti viltį, kad situacija kada nors pasikeis.
Jėgos santykio svyravimai yra vienas iš daugybės veiksnių, lemiančių sąmokslo mitų atsiradimą. Kita ne mažiau svarbi aplinkybė yra aplinkos supratimo (kognityvinė) krizė ir socialinis nerimas. Sąmokslo mitas yra vaizduotės vaisius, kurio struktūra rodo siekį supaprastinti sudėtingus istorinius ir socialinius reiškinius, priskiriant juos slaptos jėgos veiksmams. Taip sąmokslo mitologija padeda paaiškinti reiškinius, kurie atrodo nesuprantami, absurdiški ir neįtikėtini. Pasak prancūzų istoriko Raoulio Girardet, sąmokslo mitai gimsta pačioje žmogaus sąmonės gilumoje, kai įprasta aplinka staiga praranda aiškumą ir prasmę ir ima atrodyti svetima, įtartina ir priešiška. Tai įvyksta vyraujant tam tikrai visuomenės psichologinei būsenai, paveiktai netikrumo, baimės ir nerimo jausmų. Tokie sukrėtimai kaip revoliucijos ar staigius pokyčius sukeliančios krizės, kai numatyta įvykių seka iškrypsta iš įprastos eigos ir atneša nelauktų ir tragiškų padarinių, sukuria ypač palankią terpę sąmokslo teorijoms plisti. Tad galima įtarti, kad šiuo metu visame pasaulyje sparčiai plintančios sąmokslo teorijos yra vyraujančio nerimo dėl ateities ir psichologinės krizės padarinys.
Šie veiksniai taip pat paaiškina, kodėl sąmokslo mitologija yra tokia paplitusi arabų pasaulyje. Arabų pasaulis, ypač vadinamosios buvusios „progresyvios valstybės“ (Egiptas, Libanas, Sirija, Irakas, Palestina), per visą XX amžių išgyveno galybę įvykių, kurių dauguma buvo tragiški ir sukėlė netikėtų pokyčių: okupacija, nepriklausomybės paskelbimas, revoliucijos, kartais net keli iš eilės kariniai perversmai, pralaimėjimai karuose su Izraeliu ir galų gale represinių autoritarinių režimų įsitvirtinimas. Ištisos kartos kovojo už savo idealus, už vis kitokią ateities viziją, kuri ne tik kad niekada neišsipildydavo, bet ir atnešdavo netikėtai tragiškų padarinių. Analizuojant Egipte paplitusios sąmokslo mitologijos raidą galima įžvelgti tiek sąmokslo tematikos pastovumą, tiek jo kaitą. Praėjusio amžiaus pradžioje vyravo įsitikinimas, kad kolonijinės valstybės, populiarindamos teritorinio nacionalizmo ideologiją, siekia išardyti arabų pasaulio vienybę ir amžiams pavergti suskaidytas arabų šalis. Po Izraelio valstybės sukūrimo 1948 metais įsigalėjo „imperialistų-sionistų“ sąmokslo teorija, kuri nieko bendro neturinčiuose pasaulio įvykiuose įžvelgdavo šios jėgos įtaką, ir galiausiai „kryžiuočių-sionistų“ mitas, suformuluotas Egipto mąstytojo Sajido Kutbo (Sayyid Qutb) ir paskleistas islamistinių grupuočių, įsitikinusių, kad kryžiuočiai su sionistais siekia galutinai sunaikinti islamo religiją. Šis mitas gyvuoja ir šiandien ir, nutrynus pernelyg stiprią religinę reikšmę turintį „kryžiuočių“ terminą, nesvetimas net arabų pasaulio akademiniam elitui. Idėja, kad pasaulį slaptai valdo „sionistų ranka“, yra kone labiausiai paplitusi tarptautinės politikos analizės paradigma arabų pasaulyje. Visas šias sąmokslo teorijas vienija istorinės neteisybės ir skriaudos iš Vakarų pasaulio ir Izraelio jausmas. Sąmokslo mitologija arabų pasaulyje gyvuos tol, kol arabų šalys tarptautinės politikos problemose jausis nelygiavertės su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Izraeliu. Žinant, kaip yra sunku atsisakyti sąmokslo teorijų, nes jos yra sunkiai pakeičiamos žmogaus tikėjimo sistemos dalis, galima prognozuoti, kad sąmokslo mitologija dar ilgai „padės“ žmonijai „suprasti“ pasaulio įvykius.
Giedrė Šabasevičiūtė
