Balandžio 3–4 d. Strasbūre įvykęs NATO vadovų susitikimas (kuriame, beje, paminėtas ir Aljanso 60-metis) reikšmingas dėl daugybės priežasčių. Šiame valstybių vadovų susitikime kaip NATO šalys pirmą kartą dalyvavo Albanija ir Kroatija, o Prancūzija – kaip visavertė karinių Aljanso struktūrų narė. Nepaisant išaugusio NATO priklausančių šalių skaičiaus, susitikime valstybės narės patvirtino galinčios mobilizuotis ir surasti bendrą poziciją dėl Afganistano operacijos ateities bei kitais aktualiais tarptautinės politikos klausimais. Vienu iš pagrindinių šio susitikimo įvykių vis dėlto galima laikyti pasiektą susitarimą dėl naujojo NATO generalinio sekretoriaus.
Priešingai, nei tikėtasi (remiantis balandžio 2 d. Aljanso atstovo spaudai Jameso Appathurai‘aus išplatintu pareiškimu, naujojo generalinio sekretoriaus pavardės balandžio 3–4 d. susitikime nebuvo laukiama), Aljanso lyderiams pavyko įtikinti Turkiją pritarti bendrai naujojo NATO vadovo kandidatūrai. Šias pareigas jau rugpjūtį turėtų pradėti eiti dabar jau buvęs Danijos ministras pirmininkas Andersas Foghas Rasmussenas.
Naujojo NATO generalinio sekretoriaus paskyrimo reikšmė
Šio politiko pasirinkimas naujuoju Aljanso vadovu reikšmingas keletu aspektų. Bene svarbiausia yra tai, kad didžiausio pasaulyje karinio bloko vairas patikėtas ne naujokui, o ilgametę darbo politikoje patirtį turinčiam pareigūnui.
Aktyviai į Danijos valdymą kaip parlamento narys 1978 m. įsitraukęs A. F. Rasmussenas per tris dešimtmečius trukusią savo karjerą buvo šios valstybės mokesčių ministru, triskart – ministru pirmininku. Pažymėtina, jog praėjusių metų viduryje buvo svarstoma ir jo kaip galimo ES prezidento kandidatūra (tokia pareigybė buvo numatyta Lisabonos sutartyje, tačiau Airijai 2008 m. birželį šį dokumentą referendumo keliu atmetus, ji nebuvo įsteigta). Ši aplinkybė rodo, kad A. F. Rasmussenas sėkmingo politinio lyderio pavyzdžiu yra tapęs ne tik Danijoje, bet ir už jos ribų. Kitaip sakant, naujasis NATO generalinis sekretorius per savo politinę karjerą yra įgijęs ne tik žinių bei įgūdžių, bet ir charizmos, neabejotinai praversiančių naujosiose pareigose.
Kita vertus, šiai kandidatūrai balandžio 3–4 d. vykusiame susitikime nebuvo linkusi pritarti tik Turkija. Pagrindinis jos argumentas – nenoras, kad naujasis Aljanso sekretorius būtų skiriamas iš Danijos dėl kilusio musulmonų priešiškumo šiai valstybei po pranašo Mahometo karikatūrų skandalo 2005 m. pabaigoje. Vis dėlto Barackui Obamai pažadėjus Turkijai mainais kelis vadovaujančius karinius postus NATO ir Europos gynybos struktūrose net ir ši oponentė savo pretenzijų atsisakė.
Tokia padėtis leidžia teigti, kad naujajam sekretoriui Aljanse ryškios opozicijos bent jau šiuo metu nėra. Veikiau priešingai – juntamas didžiųjų valstybių narių (pirmiausia JAV, Prancūzijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos) protegavimas, galintis jau artimoje ateityje tapti svariu argumentu naujajam vadovui stiprinant savo pozicijas organizacijoje. Ši aplinkybė gali tapti reikšmingu stimulu naujajam NATO generaliniam sekretoriui siekiant įvairių strateginių tikslų.
Bene vieninteliu „formaliu kliuviniu“ šiame kontekste galima laikyti ankstesnius naujojo NATO generalinio sekretoriaus pareiškimus ar/ir sprendimus įvairiais tarptautinės politikos klausimais. Antai George‘o W. Busho valdymo metais A. F. Rasmussenas pasižymėjo kaip tvirtas kovos su teroru sąjungininkas. Būdamas Danijos ministru pirmininku, politikas įnirtingai gynė danų laikraščius, paskelbusius pranašo Mahometo karikatūras, pritarė įtariamų teroristų laikymui Gvantaname ir pan. Dėl tokios neretai nelanksčios ir griežtos politikos tuometinis Danijos ministras pirmininkas sulaukė nemažos įvairių tarptautinės bendruomenės atstovų kritikos, kurios rezonansas gali būti girdimas ir šiandien.
Vienas vėliausių pavyzdžių – religiniu atspalviu pasižymintis akibrokštas. Pasak agentūros „Reuters“ išplatintos informacijos, NATO valstybėms priėmus sprendimą naujuoju Aljanso vadovu skirti A. F. Rasmusseną, Afganistano talibų sukilėliai būsimąjį NATO generalinį sekretorių paskelbė „didžiausiu musulmonų priešu“.
Vis dėlto naujajam Aljanso vadovui palanku tai, kad ši kritika, neretai peržengianti Aljanso valstybių ribas, nėra esminė. Be to, įvairius politinius jo sprendimus linkstama komentuoti siekiant žiniasklaidos dėmesio arba/ir politinių dividendų (pavyzdžiui, šių metų kovo 25 d., t. y. iškart po to, kai iš kandidatų į NATO vadovo pareigas buvo išbrauktas Lenkijos atstovas, šios valstybės dienraštis „Rzeczpospolita“ išplatino pranešimą apie galimą Lenkijos veto A. F. Rasmusseno kandidatūrai). Todėl šios kritikos įtaka Aljanso vadovo bei NATO veiklos plačiąja prasme produktyvumui ženklia dalimi turėtų priklausyti nuo naujojo organizacijos lyderio gebėjimo laviruoti, jo ryžto imtis pokyčių NATO strateginėje politikoje ir kitų šiame kontekste reikšmingų veiksmų.
Kartu su vadovu gali keistis ir NATO politika
Kalbant apie pokyčius Aljanso sprendimų įvairiais saugumo klausimais priėmimo ir įgyvendinimo procese, būtina pabrėžti, kad jie yra galimi. A. F. Rasmussenas, įvairių analitikų teigimu, neabejotinai yra strategiškai mąstantis ir mokantis laviruoti kasdien besikeičiančioje politinėje situacijoje politikas. Tikėtina, kad šį savo bruožą jis bus linkęs išlaikyti ir eidamas NATO generalinio sekretoriaus pareigas.
Žinoma, šiuo metu tiksliai pasakyti, kaip keisis NATO politika, dar anksti. Vis dėlto jau dabar aišku, kad naujasis Aljanso vadovas turės pirmiausia švelninti savo politinę liniją taip, kad ji neprieštarautų pirmuoju smuiku NATO griežiančių JAV prezidento B. Obamos tarptautinės politikos vizijai.
Kaip žinome, greta kitų naujojo JAV vadovo politikos uždavinių šiais metais yra ir Vakarų bei musulmoniško pasaulio suartėjimas, kovos su terorizmu gairių pakeitimas karinius veiksmus pamažu keičiant „minkštojo“ saugumo priemonėmis, aktyvesnis bendradarbiavimas saugumo klausimais su įvairiomis valstybėmis (ne vien NATO narėmis) ir kt. Prie šių ir kitų JAV strateginės reikšmės uždavinių naujajam NATO generaliniam sekretoriui greičiausiai teks derintis.
Taip pat tikėtini pokyčiai Rusijos ir Aljanso dialoge ankstesnės A. F. Rasmusseno (tuometinio Danijos ministro pirmininko) politikos pagrindu. Kaip žinome, dar 2002 m. šaukštu deguto Maskvos ir Kopenhagos santykiuose tapo Danijos atsisakymas išduoti šioje valstybėje besislapstantį čečėnų kovotojų pasiuntinį Achmedą Zakajevą. Taip pačiais metais A. F. Rasmusseno vyriausybė supykdė Kremlių, atsisakydama nutraukti pasaulio čečėnų konferenciją, turėjusią vykti Danijos sostinėje beveik iškart po įkaitų dramos Maskvos Dubrovkos kultūros namuose, ir kt. Patirtų politinių nuoskaudų tradiciškai nelinkstanti pamiršti Rusija jau greitu metu šiuos faktus naujajam Aljanso generaliniam sekretoriui gali „priminti“.
Galiausiai naujasis Aljanso vadovas turės spręsti ir savo santykio su pasaulio musulmonais klausimą. Kaip minėta, Vakaruose jis yra mėgstamas, tačiau musulmoniško pasaulio simpatijas naujajam NATO generaliniam sekretoriui dar teks pelnyti. Tai bent jau formaliai leidžia tikėtis naujų Aljanso nuolaidų musulmoniškoms valstybėms įvairiais tarptautinio saugumo klausimais, galinčių lemti didesnį atšilimą NATO santykiuose su šiomis tarptautinės sistemos veikėjomis.
Išvados
Taigi A. F. Rasmusseno išrinkimą NATO generaliniu sekretoriumi galima laikyti reikšmingu laimėjimu. Naujasis Aljanso vadovas yra patyręs politikas, vertinamas tiek Europoje, tiek už jos ribų. Be to, jį aktyviai remia organizacijos senbuvės, kurių valiai, nepaisydamos savo politinių ambicijų, paklūsta ir kitos NATO valstybės. Šios aplinkybės jau greitu metu gali tapti svarbiais kintamaisiais tikėtinų pokyčių NATO strateginėje politikoje kontekste.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
