Karolina Stažytė
Strasbūras – rytų Prancūzijos miestas, įsikūręs netoli Vokietijos sienos. Gruodį ši Elzaso regiono sostinė tampa tikru traukos centru. Ir ne tik dėl kartą per mėnesį jame vykstančios Europos Parlamento (EP) sesijos, bet ir bene didžiausios Europoje kalėdinės mugės. Prekiautojų medinių kioskelių eilės nusidriekia visose Strasbūro aikštėse bei aikštelėse. Ore tvyro imbierinės duonos bei kalėdinio cinamonu gardinto karšto vyno kvapas. Akys raibsta nuo blizgančių, kone kiekvieną senamiesčio namą puošiančių dekoracijų. Skamba muzika bei mugės lankytojų juokas. Važinėja arkliais kinkyta dviaukštė karieta. Pasaka, į kurią atvyksta išsiilgusieji kalėdinės dvasios.
Į Strasbūrą nuvykti ne taip ir paprasta
Sulaukusi oficialaus kvietimo, į Strasbūrą vykau stebėti EP sesijos. Jos metu 10–15 tūkstančių atvykėlių beveik visai savaitei užgula ne tik viešbučius, bet ir barus bei parduotuves. Būtent dėl šios priežasties nakvynės vietos paieškos užsitęsė. Tikrai neviliojo mintis apsistoti vieninteliame likusiame neperpildytame viešbutyje, kuriame viešnagė būtų atsiėjusi 5000 Lt. O ir išsikrauti daiktus dešimt ar dvidešimt kilometrų nuo centro nutolusiame priemiestyje nesinorėjo. Tad apsidžiaugiau, kai likus kelioms dienoms iki skrydžio, beje, netiesioginio, o į Frankfurtą (kelionė iš Tauragės į Strasbūrą truko 15 valandų), sužinojau, jog erdvų kambarį savo dideliame, 1700-uosius menančiame bute man sutiko užleisti viena visai neprancūziška pora – keturias dukras, šunį bei katę auginantys anglas Andy bei ispanė Eva. Pokalbiai su šeimininkais užsitęsdavo tiek prie pusryčių, tiek prie naktipiečių stalo. Beskrudindamas duoną ir ant jos tepdamas prancūzišką marmeladą, kas rytą Andy papasakodavo vis įdomesnę istoriją. Drąsiai galiu pareikšti, jog apsistoti pas vietinius gyventojus yra kur kas smagiau nei tūnoti vienai standartiniame viešbučio kambaryje. O jei dar tie vietiniai padeda susigaudyti mieste... Vieni pliusai.
Veiklos planas Strasbūre susidėliojo lengvai. Vakare – kalėdinės dvasios „gaudymas“ mugėje bei vakarienė su kolegomis jaukioje Strasbūro kavinukėje. Dieną – darbas 400 milijonų eurų kainavusiame 1999-aisiais miesto pakraštyje išdygusiame EP pastate. Klaidesnis jis net už suktų Strasbūro centrinių gatvelių labirintą.
Pasipuošęs visas miestas
Namas, kuriame įsikūrę Andy ir Eva, pastatytas pačioje senamiesčio širdyje – Petite France (Mažoji Prancūzija) rajonėlyje. Tad tik peržengęs slenkstį atsiduri dėmesio vertų pastatų bei tiltų apsuptyje. Smagiausia pasivaikščioti paupiu. Ypač vakare, kai įsijungia miesto šviesos ir sužiba kalėdinės dekoracijos. Vienos parduotuvėlės vitrinoje regi šokančius pingvinus, kitos – pusmetrio dydžio žvakes, kainuojančias keletą šimtų eurų. Virš galvų nuo namų stogų leidžiasi balta ar pilka spalva nupurkštos medžių šakos, pakabintos ant palangių tabaluoja girliandos, sukasi metro skersmens kalėdinės eglutės žaisliukai, ant sienų pakabinti supasi dideli pliušiniai meškinai.
Pastebėjau, jog klajojant Strasbūro gatvelėmis jaučiama savotiška laisvė. Ji sklinda iš mažame senamiesčio knygynėlyje sėdinčio pagyvenusio vyriškio „bonjour“ ar iš centrinėje aikštėje žvarbų gruodžio vakarą karštą vyną pilstančios prancūzės šypsnio bei linksmai tariamo „merci“.
Nepasiduoti kalėdinei nuotaikai neįmanoma.
Gurkšnodama karštas apelsinų sultis bei gvildendama kepintų kaštonų lukštus, apžiūrinėjau didingą gotikinę Strasbūro katedrą. Staiga užsimaniau pakilti į jos viršūnę. Net nepajutau, kaip atsiėmusi eurą už grąžintą plastikinį kalėdiniais piešinukais puoštą puodelį jau kopiau pirmąjį šimtą laiptelių. Pakerta kojas. Tačiau nuo bokšto aikštelės atsiveriantis vaizdas to vertas. Spėjau užfiksuoti saulėlydyje paskendusius Strasbūro namų stogus bei kalėdinį šurmulį, o kitą dieną džiūgavau tai padariusi laiku. Antrą viešnagės Strasbūre dieną užslinko rūkas, savyje panardinęs visus gražius vaizdus. Tačiau vakariniam pasivaikščiojimui jis suteikė dar daugiau šarmo bei paslapties.
Prancūziškumo bei vokiškumo dermė
Ilgus metus tarsi savotiškas stalo teniso kamuoliukas šokinėjęs į rankas tai prancūzams, tai vokiečiams, ir šiandien Strasbūras mena abiejų savo šeimininkų karaliavimą jame. Nors daugelis vietos gyventojų kalba prancūziškai, galima rasti ne vieną vokišką gatvės pavadinimą. Naujamiesčio aikštėse tvyro ne prancūziška, o vokiška tvarka: simetriški pastatai primena Berlyną. O ir kavinių meniu „užvaldžiusios“ karkos, troškinti kopūstai bei kelių rūšių dešrelės. Tiesa, norėdamas apsigyventi Elzaso sostinėje, privalai gauti „vakarų europiečio“ atlyginimą, nes patiekalų kainos, ypač prieškalėdiniu metu, gali nemaloniai nustebinti. Netgi ne kavinėje, o mugėje įsigytų kokosinių sausainių puskilogramis atsieis mažiausiai 12 eurų (apie 41 Lt). Apmokestinti ir lankstinukai Turizmo informacijos centre, tad ištuštinti Strasbūre piniginę – vienas juokas.
Dviejų tautų bendrystė atsispindi ir gėrimų lentynose – čia vienodai populiarūs tiek vynas, tiek alus.
Vokiškumo kupini ir patys elzasiečiai. Sakoma, jog likusioji Prancūzijos dalis šiuos savo kraštiečius vadina perdėm rimtais. Tiesa, man pačiai teko susidurti su daugelio apkalbėta prancūzų arogancija. Norėdama įsigyti populiariausią vietinį laikraštį, spaudos kiosko pardavėjo likau nesuprasta. Juk eiliniam prancūzui anglų kalba – ne kalba. Tačiau kai kolega bandė man padėti išsiaiškinti, kurį leidinį pirkti, skrupulingasis žmogelis atskubėjo iki jo, stvėrė potencialų pirkinį iš rankų ir keliais intensyviais plaštakų mostais bei keiksmažodžių tirada liepė nešdintis ten, iš kur mes atėję. Taip ir nesupratome, kodėl nusipelnėme tokio „malonaus“ išprašymo. Matyt, laikraščiai Strasbūre – kaip eksponatai parodoje: neliečiami tol, kol už juos nesumokama.
Šiek tiek apie plenarinę sesiją
Gruodžio 9–12 dienomis vykusios EP plenarinės sesijos metu Lietuvos pirmininkavimo užbaigimo klausimai nebuvo sprendžiami. Daugiausiai dėmesio skirta LUX kino apdovanojimų ceremonijai, europarlamentarės Estrelos rezoliucijai dėl lytinių ir reprodukcinių teisių ir lytinio švietimo bei padėčiai Ukrainoje aptarti.
Išnagrinėję Vilniuje vykusio Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatus, europarlamentarai nutarė, jog ES turi aktyviau remti Rytų partnerių siekį suartėti su ES. Buvo atmestas siūlymas į Rytų partnerių asociacijos su ES susitarimų derinimą įtraukti Rusiją.
– ES tarpininkavimas yra gyvybiškai reikalingas. Manau, jog Ukrainai asociacijos sutarties pasirašymas – neišvengiamas, – teigė EP koridoriuose pakalbintas LR Seimo pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius.
LUX kino apdovanojimą, kurį EP kasmet skiria filmui, iliustruojančiam arba keliančiam klausimus apie esmines Europos vertybes, žemyno kultūrinę įvairovę ar ES vienijimąsi, už juostą „Lūžęs gyvenimo ratas“ („The broken circle breakdown“) šiemet atsiėmė Belgijos režisierius Felix Van Groeningen. Filme pasakojama apie aistros ir muzikos kupiną dviejų žmonių meilę ir jiems tekusį išbandymą – sunkią dukters ligą bei mirtį.
Be laureato, šių metų LUX kino apdovanojimą laimėti pretendavo filmai „Medus“ („Miele“, rež. Valeria Golino) ir „Savanaudis milžinas“ („The selfich giant“, rež. Clio Barnard).
Žiemos pabaigoje šias juostas žadama pademonstruoti ir Tauragėje.
