Kaip ilsisi valstybių vadovai: įspūdingiausios rezidencijos ir tvirtovės

Visi valstybių ir vyriausybių vadovai paprastai turi oficialią rezidenciją, kur vykdo savo tarnybines pareigas. Kai kurie iš jų turi taip pat asmenines rezidencijas, kur jie vyksta po darbo dienos, rašoma „La Vanguardia“.

Bet tik nedaugelis turi poilsio vietas, kur atostogauja arba būna per poilsio dienas. Būdamos valstybės nuosavybe šios rezidencijos yra karalių ir prezidentų dispozicijoje. Visame pasaulyje suskaičiuotume ne daugiau 30 šalių, kurių vadovai turi tokią privilegiją.

„Karaliaus dvariškių išvykimai į vasaros rezidencijas buvo tipiški Prancūzijos monarchijos laikais“, – prisimena Joanas Botella, Barselonos autonominio universiteto politinių mokslų katedros vedėjas. Tokios rezidencijos, be kita ko, leidžia valstybių lyderiams „atsisakyti visokių subjektų kvietimų, siekiančių būti kuo arčiau jų“. Tam tikra prasme šios rezidencijos leidžia pasislėpti nuo visos dvariškių gaujos (jeigu vartosime senąją terminologiją) – juk šie visada stengiasi gauti iš aukščiausiosios valdžios kokių nors gėrybių. Kitas klausimas – kiek tokios valstybės galvų būstinės tenkina valstybės interesus. Žinoma, galima ginčytis, ar teisinga, kad valstybių vadovai, ir taip turintys daugybę lengvatų ir privilegijų, turėtų ir dar vieną ištaigingą vilą (kurios išlaikymas kasmet kainuoja nemažus pinigus iš biudžeto), ypač kada jose jie lankosi epizodiškai. Ir vis dėlto, kai kada šios rezidencijos buvo intensyviai naudojamos. Jos įgijo bendrinius vardus, kadangi šiose vietose vyko svarbūs politiniai susitikimai, kurių metu buvo priimami sprendimai, pakeitę istorinių įvykių raidą.

REKLAMA

Castel Porziano

Roma, Italija

Tai 5892 hektarų ploto sklypas su Viduržemio jūros regionui būdinga augmenija ir trijų kilometrų ilgio civilizacijos nepaliestu paplūdimiu. Čia yra gyvenvietė, pilis ir bažnyčia. Yra už 24 kilometrų nuo miesto centro ir naudojamas kaip Italijos respublikos prezidentų poilsio zona. Kada 1870 metais Roma tapo karalystės sostine, iškilo būtinybė paieškoti medžioklę mėgusiam ir prie amžinojo miesto gyvenimo stiliaus nepratusiam karaliui Viktorui Manueliui II tinkamos vietos, kur jis galėtų patogiai jaustis. 1872 metais valstybė įsigijo dvarininkų Grazioli šeimos dvarą. Karaliaus likimas, kaip pasirodė, buvo liūdnas: medžioklės metu jis susirgo plaučių uždegimu ir 1878 metais mirė. Ta vietovė yra tikras rojus augmenijos ir gyvūnijos pasaulio atstovams. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, filmuojant kino filmą „Biblija“, pabėgo lokys ir čia sau rado puikų prieglobstį. Prezidentas Giuseppe Saragatas, buvęs valdžioje nuo 1964 iki 1971 metų, Porziano pilyje rengdavo tikras medžioklių puotas, į kurias pasikviesdavo draugų, žurnalistų ir aktorių. Per septynerius metus jis nušovė 3225 gyvūnus, tarp jų – šernų ir elnių. Pasakojama, kad G. Saragatas dovanodavo savo svečiams dešrų, padarytų iš nužudytų gyvūnų mėsos. Prezidentas Sandro Pertini, mėgęs kortuoti su vietiniais valstiečiais, paskelbė šią vietovę draustine zona, kurioje draudžiama lankytis.

Camp David

Vašingtonas, JAV

Ši rezidencija, įsikūrusi už 100 kilometrų į šiaurę nuo Vašingtono, buvo pastatyta praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje federaliniams agentams ir jų šeimų nariams. JAV prezidentų užmiesčio rezidencija ji tapo Franklino D. Roosevelto potvarkiu 1942 metais. Jis pavadino ją Šangrila (Shangri-La) – išgalvotos pasakiškos šalies Himalajuose, pirmą kartą 1933 metais aprašytos britų rašytojo Jameso Hiltono romane „Prarastas horizontas“, vardu. Tačiau kito JAV prezidento Harry Trumano žmonai ši rezidencija atrodė nelabai patraukli. Camp David ji pavadinta prezidento Dwighto D. Eisenhowerio tėvo garbei. Per 70 metų istoriją rezidencijoje pabuvojo virš 50 įvairių valstybių vadovų. 1943 metais JAV prezidentas F. Rooseveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis Camp David‘e aptarinėjo karių išsilaipinimo Normandijoje planus. Rezidencija pagarsėjo visame pasaulyje po to, kai čia buvo pasirašyti Izraelio ministro pirmininko Menachemo Begino ir Egipto prezidento Anwaro Sadato susitarimai. 1993 metais, pirmininkaujant Billui Clintonui, čia įvyko Izraelio premjero Yitzhako Rabino ir Palestinos vadovo Yassiro Arafato susitikimas, per kurį šalys visiškai priartėjo prie sutarties pasirašymo dėl taikos Artimuosiuose Rytuose. Ispanijos vyriausybės atstovas Jose Maria Aznaras lankėsi Camp David‘e 2002 metais, kur jis vedė derybas su JAV prezidentu George’u Bushu. B. Obama čia surengė didžiojo aštuoneto valstybių vadovų pasitarimą. Rezidencija išsiskiria kaimišku stiliumi, ji susideda iš 11 bungalų, išbarstytų didesnėje kaip 50 hektarų teritorijoje.

REKLAMA

Čekersas (Chequers)

Ellesboroug, Didžioji Britanija

Didžiosios Britanijos karališkoji šeima turi daug nuosavybės, bet tai yra išskirtinė ministro pirmininko poilsio vieta. Dvaro rūmų atsiradimas neaiškus ir netgi šiek tiek paslaptingas. Buvusi ministro pirmininko Johno Majoro žmona apie juos parašė knygą „Chequers: the prime minister’s country house and its history“ („Čekersas: ministro pirmininko užmiesčio namas ir jo istorija“). Įdomu, kad praeityje šiame pastate buvo kalėjimas. Čia buvo kalinama ponia Mary Grey, Anglijos karaliaus Henriko VII proanūkė. Visa jos kaltė buvo ta, kad ji ištekėjo be karališkosios šeimos leidimo. Karalienė Elžbieta I atėmė iš jos visas privilegijas, kuriomis naudojosi šeimos nariai, ir laikė čia ištremtą ir įkalintą, „kad ji neprigimdytų neaišku ko“. Ji praleido kalėjime dvejus metus. Name saugomi, nors plačiajai visuomenei ir nerodomi, asmeniniai Oliverio Cromwellio daiktai ir admirolo Nelsono dienoraštis. Saugumo sumetimais Antrojo pasaulinio karo metu Winstonas Churchillis stengėsi dažnai nesilankyti dvare. Gordonas Brownas atvirkščiai praleido čia daug laiko, visų pirma, būdavo čia savaitgaliais. Davidas ir Victoria Beckhamai taip pat aplankė Čekersą.

Zavidovo ir Novo-Ogariovo

Pamaskvys, Rusija

Zavidovo yra užmiesčio rezidencija, kur ilsisi Rusijos prezidentas, o iki tol ja naudojosi eilė sovietinių vadovų. UNESCO duomenimis, tai viena iš vietų Žemėje, kur gamta maksimaliai išsaugota dėl jos biosferos įvairovės. Zavidovo yra tik už 150 kilometrų nuo Maskvos ir užima 1250 kvadratinių kilometrų teritoriją. Savo laiku čia pabuvojo visi Šaltojo karo laikų komunistinių valstybių lyderiai, tarp jų, Josifas Broz Tito, Fidelis Castro, Erichas Honeckeris ir Janosas Kadaras. Kompleksas gavo prezidento rezidencijos statusą, kai 1996 metais Borisas Jelcinas pasirašė atitinkamą įsaką. Novo-Ogariovo tapo prezidento rezidencija, kai į valdžią atėjo Vladimiras Putinas. Dvaro rūmai apjuosti šešių metrų aukščio siena. Sodyba apsaugota šešių metrų aukščio siena.

REKLAMA

Bregansonas (Brégançon)

Côte d'Azur, Prancūzija

1964 metais generolas Charles‘is de Gaulle‘is ieškojo užmiesčio rezidencijos poilsiui Prancūzijos pietuose. Jam buvo paruošta karinė tvirtovė Breganson, pastatyta XVI amžiuje. Ji stovėjo ant 35 metrų aukščio kalvos ir buvo pusiau sugriauta. Pirmąją naktį generolą nukamavo mašalai, o lova buvo labai maža, ir Ch. de Gaulle‘is prisiekė, kad daugiau čia nekels kojos. Pakeitęs jį prezidento poste Georgesas Pompidou, atvirkščiai, buvojo čia gana dažnai. Jo žmona apstatė rezidenciją naujais baldais, ir sutuoktinių pora praleisdavo čia nemažai laiko. Valery Giscard d'Estaing nurodė padaryti uoloje įdubą, kad galėtų pasislėpti nuo pašalinių žvilgsnių. Francois Mitterrandas beveik nebūdavo Bregansone, tuo tarpu Jacquesas Chiracas, išrinktas prezidentu, vėl ėmė lankytis rezidencijoje vasarą. Bet, kaip teigė Prancūzijos žiniasklaida, jam ten greitai nusibodo, ir kitais metais jis išvyko į Reunjono salas.

2007 metų gegužę, kitą dieną po to, kai Nicolas Sarkozy pradėjo eiti prezidento pareigas, jo žmona Cecilia nuvyko tenai apžiūrėti vietos. Bet jai neužteko laiko, kad galėtų ten apsiprasti, kadangi tų pačių metų spalį ji išsiskyrė ir užleido savo vietą Carlai Bruni, kuri aplankė rezidenciją, būdama nėščia. Francois Hollande‘as pratęsė Bregansono tradiciją.

Mariventas

Maljorka, Ispanija

Karališkosios šeimos poilsio vieta. Plotas sudaro 33 tūkstančius kvadratinių metrų. Priklauso autonominei Balearų salų sričiai. Rūmai buvo pastatyti architekto Fuillemo Forteza Pinya 1925 metais pagal graikų kilmės egiptiečio dailininko Juano de Saridakio užsakymą, kuris gyveno čia iki pat savo mirties 1963 metais. Jo našlė, Asuncion Marconi, perdavė žemes ir rūmus Balearų salų tarybai su viena sąlyga: čia turi būti atidarytas muziejus, skirtas dailininkui. Šią sąlygą pavyko vykdyti iki pat 1973 metų, kai rūmus taryba pasiūlė princui Juanui Carlosui ir princesei Sofiai. Toks sprendimas privedė prie teisinio ginčo. 1988 metais Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad teisi yra dailininko šeima, kuri vėl atgavo teisęs į rūmus. Marcosas Torio, knygos „Vasaros sezonai Maljorkoje“ autorius, tvirtina, kad rūmų išlaikymo kaina siekia 1,6 milijono eurų per metus.

REKLAMA

Bėgant metams, prie pradinių rūmų prisidėjo papildomi pastatai, sujungti su jais takeliais. Castel Gandolfo Albano, Vatikanas Teritorija su kalnais, supančiais Albano ežerą, esantį keli kilometrai nuo Romos, buvo įsigyta Vatikano finansinės-administracinės tarybos XVI amžiaus pradžioje. Popiežius Urbonas VIII (1568-1644), iki savo išrinkimo buvęs kardinolu Barberini, įsakė perstatyti seną pilį į nedidelius rūmus. Jo įpėdinis Inocentas X ne karto šioje rezidencijoje nepabuvojo. Popiežius Aleksandras VII įsakė Gianui Lorenzo Bernini išplėsti rūmus. Tačiau vėliau su rezidencijai niekas nieko nedarė beveik amžių. Pasakojama, kad Inocentas XI (1611-1689) kartą praleido rūmuose naktį, kurios metu prasidėjo stipri audra. Jis taip išsigando, kad daugiau niekada ten nebegrįžo. O štai Klementas XIV labai mėgo jodinėti šioje miškingoje vietovėje. Tiesa, 1770 metais jam teko užbaigti šį savo pomėgį, kai jis du kartus nukrito. 1870 metais, kai Romos kariuomenė įėjo į Romą, ir Popiežiaus sričių epocha pasibaigė, Popiežius Pijus IX neišvažiuodamas gyveno Vatikane. Iki tol, kol 1929 metais nebuvo pasirašyti Laterano susitarimai, nei vienas Popiežius nebuvo atvykęs į Castel Gandolfo. 1944 metų vasarį ši zona buvo bombarduojama amerikiečių, kurie vykdė karinius veiksmus prieš Hitlerio koaliciją. Žuvo šimtai taikių gyventojų. Nuo aštuntojo dešimtmečio pontifikai keliauja į rezidenciją sraigtasparniais. Popiežius Jonas Paulius II Castel Gandolfo pavadino „Vatikanu-2“.

La Mareta

Lansarotė, Ispanija

Ši rezidencija pavadinta pagal tą vietovę, kurioje ji buvo pastatyta. Ten buvo rezervuaras, iškastas dirvoje lietaus vandens surinkimui. Juo girdė naminius gyvulius, kurie ganėsi apylinkėse. Rezidencija pastatyta pagal žymaus architekto Cesaro Manrike projektą, jos plotas sudaro beveik 15,5 kvadratinių metrų. Į gyvenamąjį kompleksą įeina de6imt bungalų ir du baseinai. Namas buvo užsakytas tuometinio Jordanijos karaliaus Husseino. Jo sūnus praleido čia savo medaus mėnesį, tačiau pats monarchas niekada rezidencijoje neapsistojo ir galiausiai padovanojo ją Ispanijos karaliui Juanui Carlosui 1980 metais. Karalius savo ruožtu perdavę ją valstybei. Ši vieta karališkai šeimai susijusi su liūdnais prisiminimais. Čia mirė Barselonos grafienė. Čia pat poilsiavo ir Juanas Carlosas ir Sofia, kai mirė Maria Kristina de Borban.

REKLAMA

Jose Luisas Rodriguezas Zapatero išsirinko La Maretą kaip poilsio vietą ir, kaip praneša žiniasklaida, išleido perplanavimui ir remontui 270 tūkstančių eurų. La Maretoje įrengta krepšinio aikštelė – krepšinis yra mėgstamiausia J. Zapatero sporto šaka. Tačiau žaista joje buvo tik keletą kartų. 2008 metais čia taip pat pastatyta sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Vien tik šios rezidencijos apsauga kasmet kainuoja 120 tūkstančių eurų.

Donjana

Kadisas, Ispanija

Jau XIV amžiuje karalius Alfonsas XI pavertė šias žemes, priklaususias Medinos Sidonijos hercogams, vienomis iš savo mėgstamiausių medžioklės teritorijų. Marismillas sodyba, išsitiesusi 11 tūkstančių hektarų, priklausė grafui Tarifai, įrengusiam ją kolonijiniame anglų stiliuje. J. Zapatero pareiškė, kad tai yra viena iš mėgstamiausių jo vietų. Nuo jos dvelkia kažkokia „rojaus vienatve“, prisimena vienas iš paskutinių jos savininkų, Carlosas Morenesas y Mariategui, markizas del Borghetto. Kadangi rūmai yra saugomoje teritorijoje, nusigauti iki jų nėra paprasta. Yra du būdai: perplaukti Gvadalkiviro upę iš Sanlukaro de Baramedos Kadise ir jau iš ten keliauti iki rūmų, esančių už 5 kilometrų, arba vandens atslūgimo metu eiti 30 kilometrų krantu.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų