Tegu savo kariuomenės "judėjimus" stebi Libijoje, Irake, Afganistane. Tereikia tik nedidelės kibirkštėlės, kad ten žmonės sukiltų. Ir "judėtų" agresorė NATO iš kur atkeliavus

Fufaikininkai gali ir 3 pasaulini surengti, ko stalinas nespejo. O es ir jav vistiek stebes....

DEJO RUSAI ANT JU

DEJO RUSIJA ANT NATO, USA ,ES

Tokį karinių "raumenų" demonstravimą galima priskirti dvejoms kryptims. Viena - galima V.Putino, kaip galingo imperijos vado, Sočio Žiemos Olimpinių žaidynių, įvaizdžio tąsa, o kitas, labiau realistiškesnis - parodyti ukrainiečių tautai, kas yra buvusioje sovietinėje erdvėje šeimininkas. Betgi pastaroji kryptis XXI -ame amžiuje yra visiškas anachronizmas, kuris gali pasiekti tik Piro pergalę. Šiuolaikiniame kompiuteriniame galingos pasaulinės ginkluotės amžiuje tokie gąsdinimai gali didelę nelaimę prisišaukti.Gal net pasaulinio masto katastrofą.

Pasaulio istorija žino, kad kartais nedidelis ūgis ne tik nesumažina ambicijų, bet jas dargi gerokai padidina. Istorijos karinių perversmų ar karų galiūnai Napoleonas, Hitleris ar Leninas į Švarcnegerį nebuvo panašūs, o kiek dėl jų veiklos agresijų milijonų gyventojų pasaulis neteko. Net ir Stalino aplinkoje žiauriausi iškrypėliai atrodė nelabai imponuojančiai. Gal tokiems labai patinka, kai prieš juos dideli vyrai dreba ar žemai lenkiasi. Gal didesni pasijaučia? Žinoma, net ir paminėti "galiūnai" su lokiais ar tigrais nesivartė, su gervėmis neskraidė ir ryklių po vandeniu nesivaikė. Gal net tokio pareikio įvaizdžio kūrimui tada nebuvo? Kada tokių siekiai išryškėdavo, apkvailintos liaudies ovacijų netrūkdavo. Kai jų žygiai krachą pasiekdavo, gal net patys plojikai stebėdavosi, kad taip garsiai plojo ar rankas kilojo. Žinoma, tie stebėdavosi, kuriems pasisekė gyviems išlikti.

Kai Žemėje atsiranda karšti taškai, mūsų žiniasklaidoje atgarsių netrūksta. Galima stebėti, koks būna "penktakolonininkų" sujudimas visais lygiais. Tie politikai, žurnalistai, laidų vedėjai ar komentatoriai, kurie stengėsi ginti Rytų imperijos intervencijas Afganistane, Gruzijoje, Gaddafio , Sadamo ar Bašaro al Assado režimus ar pan. savo pozicijų niekada iš esmės nekeitė ir todėl nebūdavo sunku suprasti kaip kada ką verta vertinti. Neteko iš esmės apsirikti. Todėl ir tenka nuolat konstatuoti kokioje pavojingame ES pasienyje Lietuva. Nuolat tenka kartotis, kad kiekvienas integracijos žingsnis, vykstantis pagal sutartis su Europos Sąjunga yra tolimas nuo putiniško režimo ilgų rankų. Matykime, kaip visokie iniciatoriai ir rezidentai čia reiškiasi. Lėšų pas juos kartais būna daugiau, negu mūsų sąmoningo atsparumo jų demagogijai.

Tikiu, kad Lietuva žygiuoja padoresnio gyvenimo link, tačiau, kai tiek daug trukdžių, tai labai gaila laiko, reikalingo jų šalinimui. Nuolat demagogų atakuojamos įvairios gyventojų terpės. Nuo kaimuose išlikusių senukų iki didesnių miestų inteligentijos. Kiekvienai terpei savita demagogijos dozė. Kai mąstymas gerokai išplaunamas, tada geriausias laikas visokiems rinkimams. O po jų vėl dažnai dairomasi ir stebimasi rinkimų rezultatais. Mąstyti verta prieš, nes, kaip sakoma, šaukštai po pietų - nereikalingi. Tada kumščiais mojuoti per vėlu. O ta pusė rinkėjų, kurie rinkimuose pasitiki draugais ar kaimynais, net teisės neturi pypsėti ir savo nepasitenkinimą rezultatais rodyti.

Gal pagaliau prasides karas,eisiu kariauti taip noriu nors viena amerikona nudeti.

O kaip del Kosovo precedento? Siek tiek panasu.