Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
cikagiecio stilius astrokas ir padrikas, bet mintys labai teisingos!
To buvo galima tikėtis, jei sprendžia problemą tai iš esmės.
viena karta arabai sugrus žydus i jūrą,neišgelbės nė amerika.
jie lygiai taip pat tylejo kaip zydai naikino mus...taip kad cia nieko naujo
tai kad nera tokios valstybes kaip izraelis,ka tu cia paistai?
tyli nes arba nesupranta arba savo kasni gave, bet 90% zmones yra bulkutes nes nesugeba atsirinkti tikros info ir propogandos. maziau ziuretu TV klausytusi radijos ir skaitytu LT spauda daugiau zinotu, ne akmesn amziuje gyvename, kad per diena po 6 valandas sedetume zmogaus ant unitazo formos ir ziuretume i vaizda kur nieko galvoti nebereike.
bjauru. net gatveje paklausus zmoniu ka jie mano apie zydu ispuoli jie sako, kad ten vyksta karas ir aa.... u... nieko nezino.
bjauru. net gatveje paklausus zmoniu ka jie mano apie zydu ispuoli jie sako, kad ten vyksta karas ir aa.... u... nieko nezino.
TISIOK GEDA ZIURET KAIP PASAULIS (prigrustas zydu pinigu )
pilna gerkle tyli ://
pilna gerkle tyli ://
žydai buvo patyus aktyviausi lietuvių naikinimo tremiant bei šaudant vykdytojai (kas netiki, paskaitykit komunistinių kuopelių narių įvairiuose Lietuvos miestuose pavardes. Ten lietuvių nerasta). Jie virkauja apie holokaustą. O kaip kitaip jei ne holokaustu galima pavadinti tai, ką darė žydai Lietuvoje. Gal rafinuotesnis, tačiau išlaikantis tą pačią esmę veiksmas...
komunistines-judaistines chuntos darbeli
Ta proga III-ojo Baltarusių fronto štabo propagandininkas Ilja Erenburgas sukūrė daugybę kerštu persunktų tekstų.
Per Vilniaus radijo stotį autoriaus balsas skelbė: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip teisėtą grobį“.
Vėlesniais metais sukurta sovietinė kino kronika pateikė jau kitokį išvaduotojiškos armijos veiksmų Karaliaučiaus krašte vaizdą.
Visus labai sukrėtė sovietinio karinio desanto operacija 1944 metų spalio 21 dieną Nemerkiemyje (dabar Majakovskajos kaimas). Čia sadistiškai išprievartautos ir nužudytos 72 kaimo moterys nuo 12 iki 84 metų amžiaus. Netoli Ragainės 20 kareivių išniekino lietuvę moterį jos vaikų akivaizdoje. Vėliau apipylė benzinu ir padegė.
Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte: žudymai, plėšimai, prievartavimai tapo kasdienybe. Karaliaučius buvo vaizduojamas vokiečių militarizmo tvirtove, kurią reikia sunaikinti.
„Mačiau. Tos moterys vos paeidavo... Paskiau mes pradėjome ten gyvent. Valgyti norisi, eidavau ubagauti. Kartą papuoliau pas kareivius ir mane norėjo išniekint, bet visa laimė, kad kariškis atėjo ir aš pabėgau, bet nedaug trūko ir būtų per mane perėję 10 kareivių. Eidavom į kareivines vogti bulvių, kopūstų. Žinot, kai valgyt nori... Buvom ištinę, ir po oda utėlių buvo, ir pilvai buvo dideli“, – pasakoja R. Eidijienė.
Nugalėtojų ir nugalėtųjų santykiai Rytprūsiuose pasireiškė ypač aštriai. Civiliams krašto gyventojams teko asmeniškai atsakyti už nacių veiksmus Sovietų Sąjungoje. Tačiau sovietiniai ideologai kino kronikose stengėsi kurti visai kitokį išvaduotojiškos armijos įvaizdį.
„Prievartavimai, žudymai buvo natūralus sovietų, įžengusių į Rytprūsius, elgesys.
„Rusai užėjo, maistą, kurį turėjom, kareiviai atėmė, nes neturėjo ką valgyt. Paskui suvarė visus į bendrą namą. Naktį tie kareiviai ateina, pasirenka moterų ir išeina. Tada nesupratom. Paskui mus pradėjo varinėt – kur jie eina, ten ir mus veda. O žiema, nevalgę, neapsirengę, šalta.
Duodavo gabaliuką duonos – kas gavo, kas negavo. Kai apsistojom, padarė kolchozą. Per parą davė 200 gramų duonos trims žmonėms ir sriubos. Pradėjom vagiliauti – tai bulvių, tai morkų. Mane pagavo su morkom, uždarė“, – prisimena Elfrida Ščiukienė.
Karo metu sovietinė armija nematė reikalo maitinti priešą. Gailestingumas priešo civiliams nebuvo numatytas ir netgi baudžiamas. Po karo administracija buvo suinteresuota maitinti tik darbo jėgą.
Badas įstrigo visų atmintin. Ypač siaubinga buvo 1946–1947 metų žiema, kai visai nebuvo ko valgyti. Tuo metu kai kuriose vietose pasitaikydavo ir kanibalizmo atvejų.
„Po karo, kai rusai užėjo, tai neduok Dieve. Ėjau į mėsinę žarnų vogti. Kartą po žarnom radau lavoną, bet pasiimi ir eini. Badauti reikėjo daug. Baisus gyvenimas buvo“, – sako R. Eidijienė.
„Gyvenimo standartai buvo minusiniai. Maisto trūko, medikamentų, kanalizacija ir visos infrastruktūros sugriautos... Visas tų civilių žmonių gyvenimas buvo sužlugdytas. Jeigu armija buvo aprūpinama viskuo centralizuotai, tai civiliai gyventojai vertėsi kas kaip galėjo“, – pasakoja istorikė Arūnė Arbušauskaitė.
„Po Rytprūsių užėmimo buvo neįsivaizduojamas badas. Jis vertė ne tik valgyti mirusius žmones. Vaikai patys bėgdavo į kitas šalis arba tėvai juos ragindavo, patys įsodindavo į pravažiuojančius prekinius traukinius, kad jie vyktų į Lietuvą“, – teigia A. Nikžentaitis.
„Bet kokia griežčiausia kontrolė nėra be spragų ir mes galime kalbėti apie keliolika tūkstančių vokiečių, kuriems pavyko pabėgti į Lietuvą. Tai pasienio teritorijų gyventojai arba teritorijų, pro kurias ėjo geležinkelis“, – tvirtina A. Nikžentaitis.
Kai raudonieji satanistai izenge i rytu Prusija jiems buvo duotas isakymas isprievartauti 100 proc. moteru nepriklausimai nuo ju amziaus, o veliau jas nuzudyti, vyrai buvo zudomi is karto. Satanistai kruopsciai ivykde si isakyma. Panasu kad ir okupuotoje rytu Vokietijoje tie zverys atliko ta pati. Beje pries prievartavimus satanistai kartais surengdavo parodomuosius moteru kankinimus (tai buvo atlikta Rytprusiuose vienoje eks jaunimo stovykloje).
1945 metai. Prusija - Mazoji Lietuva (Karaliauciaus krastas), Nemmersdorf' as salia Gumbines (dabar Cerniachovsk' as). Prusijon isiverzusiems Raudonosios Armijos kariams Maskvos valdzia dave isakyma zudyti visus gyventojus. Sadistiskai nukankinti ir nuzudyti buvo keliu aplinkiniu miesteliu gyventojai (dauguma ju Mazalietuviai)... . Nemmersdorfo miestelyje buvo like apie 100 seneliu, moteru ir vaiku - nei vieno nebuvo pasigaileta ... lengviausia mirtimi mire viena mociute nepajegianti pasikelti is lovos ... ji buvo ziauriai isprievartauta ir sukapota kirviu ... dauguma zuvusiu buvo prikalta kryziumi prie vartu ... ziauriai kankinami ... prievartaujami ... net vyrai ... kankinami ... iki trukdavo sirdis ... vaikai buvo dauzomi galvomis i tvoras, sienas ... pasislepe pakelese buvo traiskomi tankais ... . Liko gyva tik viena siu ivykiu liudytoja.
Per Vilniaus radijo stotį autoriaus balsas skelbė: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip teisėtą grobį“.
Vėlesniais metais sukurta sovietinė kino kronika pateikė jau kitokį išvaduotojiškos armijos veiksmų Karaliaučiaus krašte vaizdą.
Visus labai sukrėtė sovietinio karinio desanto operacija 1944 metų spalio 21 dieną Nemerkiemyje (dabar Majakovskajos kaimas). Čia sadistiškai išprievartautos ir nužudytos 72 kaimo moterys nuo 12 iki 84 metų amžiaus. Netoli Ragainės 20 kareivių išniekino lietuvę moterį jos vaikų akivaizdoje. Vėliau apipylė benzinu ir padegė.
Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte: žudymai, plėšimai, prievartavimai tapo kasdienybe. Karaliaučius buvo vaizduojamas vokiečių militarizmo tvirtove, kurią reikia sunaikinti.
„Mačiau. Tos moterys vos paeidavo... Paskiau mes pradėjome ten gyvent. Valgyti norisi, eidavau ubagauti. Kartą papuoliau pas kareivius ir mane norėjo išniekint, bet visa laimė, kad kariškis atėjo ir aš pabėgau, bet nedaug trūko ir būtų per mane perėję 10 kareivių. Eidavom į kareivines vogti bulvių, kopūstų. Žinot, kai valgyt nori... Buvom ištinę, ir po oda utėlių buvo, ir pilvai buvo dideli“, – pasakoja R. Eidijienė.
Nugalėtojų ir nugalėtųjų santykiai Rytprūsiuose pasireiškė ypač aštriai. Civiliams krašto gyventojams teko asmeniškai atsakyti už nacių veiksmus Sovietų Sąjungoje. Tačiau sovietiniai ideologai kino kronikose stengėsi kurti visai kitokį išvaduotojiškos armijos įvaizdį.
„Prievartavimai, žudymai buvo natūralus sovietų, įžengusių į Rytprūsius, elgesys.
„Rusai užėjo, maistą, kurį turėjom, kareiviai atėmė, nes neturėjo ką valgyt. Paskui suvarė visus į bendrą namą. Naktį tie kareiviai ateina, pasirenka moterų ir išeina. Tada nesupratom. Paskui mus pradėjo varinėt – kur jie eina, ten ir mus veda. O žiema, nevalgę, neapsirengę, šalta.
Duodavo gabaliuką duonos – kas gavo, kas negavo. Kai apsistojom, padarė kolchozą. Per parą davė 200 gramų duonos trims žmonėms ir sriubos. Pradėjom vagiliauti – tai bulvių, tai morkų. Mane pagavo su morkom, uždarė“, – prisimena Elfrida Ščiukienė.
Karo metu sovietinė armija nematė reikalo maitinti priešą. Gailestingumas priešo civiliams nebuvo numatytas ir netgi baudžiamas. Po karo administracija buvo suinteresuota maitinti tik darbo jėgą.
Badas įstrigo visų atmintin. Ypač siaubinga buvo 1946–1947 metų žiema, kai visai nebuvo ko valgyti. Tuo metu kai kuriose vietose pasitaikydavo ir kanibalizmo atvejų.
„Po karo, kai rusai užėjo, tai neduok Dieve. Ėjau į mėsinę žarnų vogti. Kartą po žarnom radau lavoną, bet pasiimi ir eini. Badauti reikėjo daug. Baisus gyvenimas buvo“, – sako R. Eidijienė.
„Gyvenimo standartai buvo minusiniai. Maisto trūko, medikamentų, kanalizacija ir visos infrastruktūros sugriautos... Visas tų civilių žmonių gyvenimas buvo sužlugdytas. Jeigu armija buvo aprūpinama viskuo centralizuotai, tai civiliai gyventojai vertėsi kas kaip galėjo“, – pasakoja istorikė Arūnė Arbušauskaitė.
„Po Rytprūsių užėmimo buvo neįsivaizduojamas badas. Jis vertė ne tik valgyti mirusius žmones. Vaikai patys bėgdavo į kitas šalis arba tėvai juos ragindavo, patys įsodindavo į pravažiuojančius prekinius traukinius, kad jie vyktų į Lietuvą“, – teigia A. Nikžentaitis.
„Bet kokia griežčiausia kontrolė nėra be spragų ir mes galime kalbėti apie keliolika tūkstančių vokiečių, kuriems pavyko pabėgti į Lietuvą. Tai pasienio teritorijų gyventojai arba teritorijų, pro kurias ėjo geležinkelis“, – tvirtina A. Nikžentaitis.
Kai raudonieji satanistai izenge i rytu Prusija jiems buvo duotas isakymas isprievartauti 100 proc. moteru nepriklausimai nuo ju amziaus, o veliau jas nuzudyti, vyrai buvo zudomi is karto. Satanistai kruopsciai ivykde si isakyma. Panasu kad ir okupuotoje rytu Vokietijoje tie zverys atliko ta pati. Beje pries prievartavimus satanistai kartais surengdavo parodomuosius moteru kankinimus (tai buvo atlikta Rytprusiuose vienoje eks jaunimo stovykloje).
1945 metai. Prusija - Mazoji Lietuva (Karaliauciaus krastas), Nemmersdorf' as salia Gumbines (dabar Cerniachovsk' as). Prusijon isiverzusiems Raudonosios Armijos kariams Maskvos valdzia dave isakyma zudyti visus gyventojus. Sadistiskai nukankinti ir nuzudyti buvo keliu aplinkiniu miesteliu gyventojai (dauguma ju Mazalietuviai)... . Nemmersdorfo miestelyje buvo like apie 100 seneliu, moteru ir vaiku - nei vieno nebuvo pasigaileta ... lengviausia mirtimi mire viena mociute nepajegianti pasikelti is lovos ... ji buvo ziauriai isprievartauta ir sukapota kirviu ... dauguma zuvusiu buvo prikalta kryziumi prie vartu ... ziauriai kankinami ... prievartaujami ... net vyrai ... kankinami ... iki trukdavo sirdis ... vaikai buvo dauzomi galvomis i tvoras, sienas ... pasislepe pakelese buvo traiskomi tankais ... . Liko gyva tik viena siu ivykiu liudytoja.
siaip tai nera tokios salies kaip izraelis...
Izraelio kariai įžengė į Gazą (atnaujinta)