Naciai to nežinojo, bet jis buvo visiškai išgalvotas. Liga buvo išradingas triukas, kurį sukūrė gydytojų komanda tam, kad išgelbėtų daugybę žydų.
1943 m. rudenį Italija buvo pačiame įvykių sūkuryje. Fašistinis B. Musolinio režimas žlugo, o naujajai Italijos vyriausybei liko paskelbti karą buvusiai partnerei nacistinei Vokietijai ir prisijungti prie Sąjungininkų. Tačiau šalies šiaurė ir jos sostinė liko nacių rankose, ir buvo pavadinta Italijos socialine respublika.
Nuo tada, kai 1920-aisiais B. Musolinis perėmė valdžią, antisemitizmas buvo gajus visoje šalyje, tačiau po Vokietijos okupacijos 1943-aisiais situacija pablogėjo. Šiuo metu naciai kontroliavo didžiąją dalį žemyninės Europos dalies, o holokausto žiaurumai buvo pačiame įkarštyje. 1943 m. spalio 16 d. naciai pradėjo reidus Romos žydų bendruomenėje ir pradėjo tremti šimtus žmonių į Aušvicą.
Netekusios vilties, kelios šeimos ieškojo prieglobsčio Fatebenefratelli ligoninėje, per Romą tekančios upės Tibro saloje, netoli žydų geto. Bet ką galėtų padaryti gydytojai, jei naciai įsiveržtų į ligoninę?
Profesorius Giovanni Borromeo, gydytojas Vittorio Sacerdoti ir keli ligoninės medicinos darbuotojai parengė planą. Jie pradėjo priiminėti žmones į ligoninę, net jei jie nesirgo, ir įrašuose įrašė, kad šie kenčia nuo išgalvotos būklės, vadinamos „il morbo di K“ ir „sindrome K“, kas, išvertus iš italų kalbos, reiškia „sindromas K“.
„K“ buvo subtilus vidurinio piršto gestas Herbertui Kappleriui, nacių policijos vadovui Romoje, vadovavusiam žydų žudymams, ir Albertui Kesselringui, generalfeldmaršalui, kuriam pavesta ginti Italiją nuo Sąjungininkų pajėgų. Po karo jie abu buvo nuteisti už nusikaltimus.
Ligoninės personalas „sindromą K“ naudojo ne tik kaip kodą, kad atpažintų ne sergančius, o ieškojusius prieglobsčio, bet taip pat juo išgąsdino nacius, nes raidė „K“ priminė Kocho ligą (tuberkuliozę). Sakoma, kad vokiečių karininkai net nedrįsdavo atidaryti palatos durų.
„Į medicinines formas įrašydavome, kad pacientas serga sindromu K“, – dar 2004 m. BBC naujienoms sakė dr. V. Sacerdoti.
„Tą dieną, kai naciai įsiveržė į ligoninę, kažkas atėjo į mūsų kambarį ir pasakė: „Jūs turite kosėti, jūs turite daug kosėti, nes jie bijo kosulio, jie nenori užsikrėsti siaubinga liga, tada jie neįeis.“ Naciai manė, kad tai vėžys ar tuberkuliozė, ir jie tiesiog išbėgdavo iš ligoninės“, – pasakojo V. Sacerdoti.
Buvo keletas šios istorijos variantų, kuriuose buvo įvairių, neaiškių detalių. Tačiau „sindromo K“ istorija buvo atkurta iš daugybės tuometinių žmonių liudijimų. Dešimtajame dešimtmetyje Italijos sveikatos ministru tapęs antifašistinis partizanas Adriano Ossicini apie tai pasakojo liudijime, prisiminęs 1943 m. spalio 16 d. įvykdytą „Romos geto užpuolimą“.
Gydytojas V. Sacerdoti taip pat liudijo istoriją Pietų Kalifornijos universiteto Shoah fondo institute. Vienas autoritetingiausių šaltinių yra profesoriaus Giovanni Borromeo liudijimas, kurį pateikė oficialus Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti Yad Vashem (Jad Vašem). Ten taip pat kalbama apie daugybę šeimų ir asmenų, kurie buvo išgelbėti Fatebenefratelli ligoninės ir „sindromo K“ dėka.
Neaišku, kiek žmonių buvo išgelbėta dėl „sindromo K“ – skaičius svyruoja nuo dešimčių iki šimtų. Vis dėlto Fatebenefratelli ligoninės vaidmuo ir gydytojų išradingumas buvo pripažintas už pastangas ir kovą prieš nacizmo siaubą.
Kieme priešais ligoninę Tarptautinis Raulio Wallenbergo fondas pakabino atminimo lentą, kurioje parašyta: „Ši vieta buvo švyturys, šviečiantis Holokausto tamsoje. Mūsų moralinė pareiga yra nepamiršti šių didelių herojų ir apie juos pranešti naujoms kartoms, kad juos atpažintų ir įvertintų“.
