Birželio 28 d., Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha socialiniame tinkle „X“ parašė: „Realybė aiškiai rodo: jei „Ankoridžo dvasia“ apskritai egzistavo, tai ji, be abejo, yra mirusi“. A. Sybiha pakomentavo pareiškimus apie „Ankoridžo dvasią“, kadangi pastarosiomis savaitėmis Maskva pradėjo dažniau remtis kažkokiais susitarimais, kuriuos JAV ir Rusija esą pasiekė pernai vykusio abiejų šalių prezidentų susitikimo metu Ankoridže, Aliaskoje. Rusijoje tvirtinama, kad susitarimo dėl karo Ukrainoje nutraukimo rėmai jau egzistuoja, tuo tarpu JAV valstybės sekretorius Marco Rubio šiuos pareiškimus neigia.
Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas, paklaustas apie „Ankoridžo dvasios“ reikšmę, nurodė, kad tai yra „visas rinkinys supratimų“ tarp Rusijos ir JAV. Pasak jo, šie supratimai buvo pasiekti pačiame Ankoridže bei įvardyti dar prieš susitikimą, Maskvoje lankantis D. Trumpo specialiajam pasiuntiniui Steve'ui Witkoffui. Tikslaus šių sutarimų turinio D. Peskovas neatskleidė, motyvuodamas tuo, kad Kremlius siekia diskusijas daryti uždarame režime ir nevystyti viešosios diplomatijos.
S. Witkoffo vizitas Maskvoje įvyko 2025 m. rugpjūčio 6 d., tačiau nei Kremlius, nei Baltieji rūmai oficialiai jokių pasiektų sutarimų nekonstatavo. Neoficialių šaltinių duomenimis, V. Putinas tuomet iškėlė savo sąlygas: Ukraina turi atsisakyti Donbaso, o Rusija neatsisako pretenzijų į Chersono ir Zaporižios sritis, tačiau yra pasirengusi įšaldyti konfliktą pagal esamą šių regionų fronto liniją.
Kai 2025 m. spalį buvo pradėtas rengti „D. Trumpo taikos planas“, šis teritorinis principas tapo jo pagrindu: Donecko ir Luhansko sritys visiškai pereina Rusijai, o Chersono ir Zaporižios sritys – pagal faktinę kontaktinę liniją. Vėlesnėse derybose visos pusės pirmiausia sutarė atidėti teritorinį klausimą ir bandyti susitarti dėl kitų aspektų, tokių kaip saugumo garantijos, Ukrainos narystė NATO bei Zaporižios AE statusas.
Ekspertų vertinimu, Rusijos teritorinės pretenzijos ir Rusijos atsisakymas traktuoti ugnies nutraukimą kaip išankstinę derybų sąlygą sudaro pagrindinę „Ankoridžo dvasios“ dalį. Nors Ukraina ir Europos lyderiai ne kartą reikalavo ugnies nutraukimo prieš derybas, Rusija ir JAV į tai demonstratyviai nereagavo.
Maskvos diplomatiniai manevrai dėl derybų formato
Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas dar 2025 m. spalio 8 d. pareiškė, kad „galingas Ankoridžo impulsas susitarimų naudai didžiąja dalimi išnaudotas“, ir dėl to apkaltino Europos šalis bei „karo šalininkus“. Visgi vėliau jį viešai pataisė prezidento padėjėjas užsienio politikos klausimais Jurijus Ušakovas ir pats V. Putinas, patvirtinę, kad derybos Ankoridžo sutarimų pagrindu tęsiasi. Jau spalio 20 d. S. Riabkovas teigė, kad „alternatyvos „Ankoridžo dvasiai“ nėra“, o 2026 m. sausio 23 d. J. Ušakovas pakartojo, kad konflikto sureguliavimas neįmanomas be teritorinio klausimo sprendimo „pagal Ankoridžo formulę“.
Laikraščio „Vedomosti“ šaltinių teigimu, prie šių supratimų priskiriamas ir platesnio bendradarbiavimo su JAV, įskaitant ekonominį, atnaujinimas, kas reikštų sankcijų ir diplomatinės izoliacijos panaikinimą Rusijai. Taip pat Rusijos pozicijoje išryškėja nuostata, kad derybos turi vykti išskirtinai tarp Rusijos ir JAV, Ukrainą laikant derybų objektu, o Europą visiškai nušalinant nuo proceso.
Šį požiūrį vasario 9 d. pareiškimu iliustravo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas: „Mums sako, kad reikia išspręsti Ukrainos problemą. Na, štai Ankoridže mes priėmėme Jungtinių Valstijų pasiūlymą. Tai yra, vertinant vyriškai, jie pasiūlė, mes sutikome, problema turi būti išspręsta. Nesvarbu, ką ten sakys Ukrainoje, Europoje, mes puikiai matome daugumos Europos Sąjungos režimų urvinę rusofobiją, su retomis išimtimis. Mums buvo svarbi Jungtinių Valstijų pozicija. Ir jeigu jau taip, priėmę jų pasiūlymus, mes tarsi įvykdėme užduotį išspręsti Ukrainos klausimą ir pereiti prie pilnavertiško, plataus, abipusiai naudingo bendradarbiavimo“.
S. Lavrovas kartu pasiskundė, kad praktikoje situacija klostosi priešingai: „Įvedamos naujos sankcijos, organizuojamas karas prieš tanklaivius atviroje jūroje, pažeidžiant Jūrų teisės konvenciją. Indijai ir kitiems mūsų partneriams bandoma uždrausti pirkti pigius prieinamus Rusijos energijos išteklius“.
Sąvokų interpretacija tarptautinėje politikoje
Istoriškai diplomatijoje geografinių vietų „dvasia“ dažniausiai reiškia platesnius principus nei konkretūs protokolai. Pavyzdžiui, „Jaltos dvasia“ (1945 m.) žymėjo TSRS pripažinimą didžiąja valstybe ir įtakos zonų padalijimą, „Helsinkio dvasia“ (1975 m.) – saugumo, žmogaus teisių ir suvereniteto pagarbos idėją, o „Reikjaviko dvasia“ (1986 m.) išliko kaip branduolinio nusiginklavimo siekis, nors Ronaldas Reaganas ir Michailas Gorbačiovas tuomet konkretaus susitarimo nepasirašė.
Rusijos diplomatai suinteresuoti traktuoti „Ankoridžo dvasią“ kaip naujų tarptautinių problemų sprendimo principų pradžią, tačiau JAV diplomatinėje kalboje ši sąvoka apskritai neegzistuoja. D. Trumpas ir jo administracija bet kokį derybų formatą – tiek Ukrainos, tiek Artimųjų Rytų klausimais – linkę apibrėžti išskirtinai kaip „sandorius“ (angl. deals), o susitikimą Aliaskoje vertina tik kaip vieną iš įprastų derybų etapų.
„Ankoridžo dvasia“ ir spiritizmo seansas
Buvęs Ukrainos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Prancūzijoje Olehas Šamšuras mano, kad iš pastarųjų savaičių pareiškimų toli siekiančių išvadų apie galimą JAV politikos poslinkį daryti neverta.
„Mano nuomone, dabar esame neapibrėžtumo zonoje. Matome tam tikrų pozicijos keitimo ženklų, tačiau kol kas tai tik pareiškimai, kuriuos dažniausiai išsako neįvardyti D. Trumpo administracijos atstovai arba ne pirmojo ešelono pareigūnai. Iš paties D. Trumpo dar negirdėjau pareiškimų, leidžiančių teigti, kad jis vienareikšmiškai palaikys Ukrainą, įvardys Rusiją agresore ir ją spaus. Tai labiau informacinis triukšmas, leidžiantis tikėtis galimų poslinkių“, – cituojamas jis „Obozrevatel“.
Tinklaraštininkai diskutuoja, kas yra „Ankoridžo dvasia“, bandydami nuspėti, ko tikėtis ateityje, – atsižvelgiant į tai, kad visos pusės, dalyvavusios derybose dėl karo Ukrainoje pabaigos, pripažino, jog Aliaskoje nebuvo kalbama apie konkrečius susitarimus. Praėjusių metų rugpjūčio 15 d. įvykusio Rusijos ir JAV viršūnių susitikimo metu nebuvo pasirašyta jokių dokumentų.
Analitikas Vladimiras Kaigorodovas pastebi, kad tarptautinėje politikoje egzistuoja daug paslaptingų esybių: tarptautinė teisė, saugumo garantijos, raudonosios linijos, susirūpinimai, o dabar atsirado dar ir „Ankoridžo dvasia“. Paties Ankoridžo jau beveik niekas nepamena, niekas tiksliai nežino, kas ten buvo suderinta, kiekviena pusė pasakoja savo versiją, tačiau dvasia liko, ir dabar aplink ją vyksta didelė diplomatinė kova. Autoriaus teigimu, situacija primena senovinį bažnytinį ginčą dėl Šventosios Dvasios prigimties, tik vietoj teologų kalba prezidentai, užsienio reikalų ministrai ir „Bloomberg“ analitikai. Vieni tvirtina, kad ji egzistuoja, kiti mano, kad egzistuoja, bet yra suprantama neteisingai, treti tikisi atlikti egzorcizmą, o ketvirti apskritai apsimeta, kad jokios dvasios niekada nebuvo.
Ypatingai jautriai, pasak V. Kaigorodovo, atrodo kova dėl įtakos Donaldui Trumpui. Susidaro įspūdis, kad visas vakarų pasaulis užsiima savotiška spiritizmo praktika: viena grupė bando prisišaukti „Ankoridžo dvasią“, kita – ją išvaryti. Pats D. Trumpas tuo metu primena mediumą, kuris nėra iki galo tikras, kokią būtent dvasią jis kvietė prieš kelis mėnesius ir ar apskritai kvietė. Todėl visi atidžiai stebi kiekvieną jo žodį.
„Šiuolaikinė diplomatija apskritai pasiekė nuostabias aukštumas – anksčiau valstybės aptarinėjo teritorijas, armijas ir sutartis, o dabar jos vis dažniau aptarinėja interpretacijos interpretacijų interpretacijas. Realybė palaipsniui užleidžia vietą metafizikai. Ar egzistuoja susitarimas? Nežinoma. Ar egzistuoja įsipareigojimas? Ginčytina. Ar egzistuoja susitarimo dvasia? Štai čia jau rimtas klausimas. Pagrindinė problema yra ta, kad kiekviena pusė yra įsitikinusi, jog laikas dirba jai. Europa mano, kad padėtis keičiasi jos naudai, Maskva mano taip pat, Kyjivas mano tą patį, o Vašingtonas periodiškai mano iškart kelis vienas kitam prieštaraujančius dalykus vienu metu. Visi laukia, kad kažkas kitas pirmas pripažins naująją realybę, bet niekas nenori jos pripažinti pats“, – aiškino jis.
Ypatingas situacijos tragikomiškumas, anot autoriaus, yra tas, kad visos pusės vienu metu kalba apie taiką ir vienu metu ruošiasi scenarijui, kuriame taikos nebus. Kiekviena nauja iniciatyva pateikiama kaip žingsnis link deeskalacijos, po ko publikuojami planai tolesnės eskalacijos atvejui. Tačiau įdomiausia lieka būtent „Ankoridžo dvasia“, kuri jau seniai nustojo būti diplomatiniu susitarimu ir virto politiniu vaiduokliu. Tikroji diplomatinių vaiduoklių jėga, kaip rodo istorija, susideda ne iš to, kad jie egzistuoja, o iš to, kad žmonės pradeda elgtis taip, tarsi jie egzistuotų.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
