Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Man gaila kad tauta isgyvenusi tokius isbandymus dabar elgiasi taip pat kaip ju skriaudejai. Kiek matau dabar ta valstybe yra praktiskai nacistines vokietijos analogas ir net dar blogiau, nes pagal ja dabar soka visas pasaulis.
Suserti visus Joskes kiaulems.
לי
2009-09-18 14:39:34...
LABAI DEKUI ZMOGAU TAU UZ SITUOS KOMENTARUS, tai leidzia pazvelgti i ivykius zydu akimis.
2009-09-18 14:39:34...
LABAI DEKUI ZMOGAU TAU UZ SITUOS KOMENTARUS, tai leidzia pazvelgti i ivykius zydu akimis.
Idomu, kodel cia skleidziate sionistine propaganda pvz. kad ir tokius pseudoirodymus kvailiams:
"Moteriška lytis – įtikinamas įrodymaas, kad žmogus nėra kareivis. Moterys sudaro pusę visų gyventojų. Jei Izraelis palestiniečių atžvilgiu vartotų nevaldomą jėgą, vyrų ir moterų mirčių santykis būtų ne 35:1.
....
Bret Stephens"
Gal jau Izraelio kariuomeneje neliko shauktiniu moteru?
Jei kaltini sionistine ( zydu naciai) Izraelio poitika, tai jau esi "antisemitas", nors gini nuo Izraelio naciu palestiniecius, kurie irgi semitai.
"Moteriška lytis – įtikinamas įrodymaas, kad žmogus nėra kareivis. Moterys sudaro pusę visų gyventojų. Jei Izraelis palestiniečių atžvilgiu vartotų nevaldomą jėgą, vyrų ir moterų mirčių santykis būtų ne 35:1.
....
Bret Stephens"
Gal jau Izraelio kariuomeneje neliko shauktiniu moteru?
Jei kaltini sionistine ( zydu naciai) Izraelio poitika, tai jau esi "antisemitas", nors gini nuo Izraelio naciu palestiniecius, kurie irgi semitai.
Sunaikindamas juos, jų likuti padaris dar galingesni. Gailestis galingas ginklas.
60 METŲ TRUNKA IZRAELIO IŠBANDYMAS
Praėjus 60 metų nuo Izraelio gimimo, jis vis dar įrodinėja, kad tikrovė svarbesnė už vaizdinius.
Interneto tinklalapyje eyeontheun.org skaičiuojamos Jungtinių Tautų rezoliucijos, sprendimai ir pranešimai, kuriuose viena ar kita valstybė kaltinama tikru ar tariamu žmogaus teisių pažeidimu. Nuo 2003m. sausio iki 2008m. kovo mažytis Izraelis, kuriame gyvena perpus mažiau žmonių negu Kaire, buvo supeiktas 635 kartus. Antroje vietoje atsidūrė Sudanas, supeiktas 280 kartų, Kongo Demokratinė Respublika – 209 kartus ir Birma – 183. Šiaurės Korėja minima gal 60 kartų – tris kartus dažniau negu JAV.
Ar Izraelis – pikčiausias pasaulyje žmogaus teisių pažeidėjas?
Būtent tokios nuomonės laikosi didelė dalis pasaulio bendrijos, ir ne mažesnė elito dalis mano, kad net jei tai netiesa, vis tiek civilizuotu požiūriu Izraelio elgesys smerktinas.
Pamėginsiu įrodyti priešingą dalyką: nė viena kita valstybė taip atsargiai nevartoja jėgos reaguodama į savo priešininkų provokacijas. Nė viena kita valstybė taip nuosekliai negina savo piliečių pilietinių laisvių. Tai įsidėmėtina tuo labiau, kad šios valstybės gyvenimui gresia šitiek pavojų, jog valdžia jau seniai turi pagrįstą teisę įvesti nuolatinę nepaprastąją padėtį.
Dėl priežasčių, kartu ir pamatuotų, ir mįslingų, Izraelis tapo nepopuliarus tarp žmonių, laikančių save pažangia visuomenės dalimi. Tai tas pažangusis segnmentas, kuris tiki moterų ir homoseksualistų teisėmis, teise į garbingą teismą ir apeliaciją, žodžio ir sąžinės laisvę, teisines parlamento veiklos patikras. Tos teisės yra Izraelyje, bet daugiau niekur Artimuosiuose Rytuose jų nebėra. Tad kodėl gi šalis, kurioje labiau negu kitose pritariama pažangiausioms vertybėms, įstengia užkariauti tiek nedaug pažangių simpatijų?
Atsakymas toks: nors Izraelis ir laikosi demokratinės vidaus politikos, jis nepaprastai žiaurus savo priešams. 2002m. gegužę, per vadinamosios „intifados „Al Aksa“ įkarštį, aš peržiūrėjau izraeliečių ir palestiniečių nuostolių sąrašą. Palestiniečių nuostolius vertinau remdamasis palestiniečių šaltiniais, izraeliečių – izraeliečių šaltiniais. Tada Vakarų žiniasklaida daug rašė apie tai, kad per konfliktą palestiniečių žuvo tris kartus daugiau negu izraeliečių. Manyta, kad šis faktas patvirtina, jog nepaisant prieš izraeliečius nukreiptų savižudžių teroristinių aktų, linčiavimo ir pasalų pakelėse, iš tikrųjų daugiausia nukenčia palestiniečiai.
Bet kruopščiau išnagrinėjus faktus paaiškėjo įdomus dalykas. Iš 1296 palestiniečių, kuriuos nukovė izraeliečiai, buvo tik 37 moterys – 2,8 proc. Ir atvirkščiai, iš 496 izraeliečių, kuriuos nukovė palestiniečiai (įskaitant 138 kareivius ir policininkus), buvo 126 moterys – 25 procentai.
Moteriška lytis – įtikinamas įrodymaas, kad žmogus nėra kareivis. Moterys sudaro pusę visų gyventojų. Jei Izraelis palestiniečių atžvilgiu vartotų nevaldomą jėgą, vyrų ir moterų mirčių santykis būtų ne 35:1.
Tuos faktus galima suprasti. Betgi juos retai mėginama apgalvoti. Gal iš tingumo? Nemanau. Juk šėtoniškas Izraelio įvaizdis, pateikiamas knygose, kuriose gausu nuorodų ir rafinuoto melo, kaip antai „Izraelio lobiai“, - tas įvaizdis sukuriamas didžiulėmis pastangomis.
Gal pagalvoti trukdo antisemitizmas? Vargu. Juk standartai, kuriais šiandien vertinamas nepakantumas žydams, kur kas griežtesni negu įprastiniai rasistinės, seksistinės arba homofobinės krypties pareiškimai.
Šiaip ar taip, nuolatinė Izraelio elgsenos kritika davė rezultatų. Negana „Hamas“, „Hesbollah“, kovos dėl žydų ir arabų skaičiaus vakariniame Jordano upės krante ir Irano centrifugų, kuriose sukasi Ahmadinejado ateitis – Izraelį dar kausto baimė, kad jo nemėgsta. J.P.Sartre‘as rašė, kad žydą žydu daro antisemitas, tarsi žydiškumas būtų primetamas iš šalies, o ne įgyjamas iš patirties.
Panaši sąvoka, iš pirmo žvilgsnio nekalta, bet iš tikrųjų klastinga, skamba taip: Izraelio teisę gyvuoti galų gale lemia kitų pritarimas, kuris savo ruožtu priklauso nuo jų vaizdinių. Tai vadinama „legitimacija“.
Turbūt nenuostabu, kad būdamas įkurtas JT rezoliucijos, Izraelis visada labai rūpinsis, kaip kiti jį suvokia. O tačiau tauta, nuolat jaučianti poreikį demonstruoti savo teisę į egzistenciją,užuot tiesiog ėmusi ir įtvirtinusi ją, įpuola į begalinius išbandymus ir vieną kartą gali žlugti.
Bet žvilgtelėkime į 1948m. gegužės 16d. laikraščio „Palestine (vėliau „Jerusalem“) Post“ antraštes. Tada tautai grėsė dar didesnis pavojus negu šiandien. 60 metų jai išgyventi daugiausia padėjo drąsūs, net neįtikėtini savęs įtvirtinimo aktai, kurie tikrovę daro sunkiai suprantamą. Tik ši formulė gali laiduoti, kad Izraelis gyvuos dar 60 metų.
Bret STEPHENS
"The Wall Street Journal"
Lietuvos žydų bendruomenės laikraštis “Lietuvos Jeruzalė” 2008
Praėjus 60 metų nuo Izraelio gimimo, jis vis dar įrodinėja, kad tikrovė svarbesnė už vaizdinius.
Interneto tinklalapyje eyeontheun.org skaičiuojamos Jungtinių Tautų rezoliucijos, sprendimai ir pranešimai, kuriuose viena ar kita valstybė kaltinama tikru ar tariamu žmogaus teisių pažeidimu. Nuo 2003m. sausio iki 2008m. kovo mažytis Izraelis, kuriame gyvena perpus mažiau žmonių negu Kaire, buvo supeiktas 635 kartus. Antroje vietoje atsidūrė Sudanas, supeiktas 280 kartų, Kongo Demokratinė Respublika – 209 kartus ir Birma – 183. Šiaurės Korėja minima gal 60 kartų – tris kartus dažniau negu JAV.
Ar Izraelis – pikčiausias pasaulyje žmogaus teisių pažeidėjas?
Būtent tokios nuomonės laikosi didelė dalis pasaulio bendrijos, ir ne mažesnė elito dalis mano, kad net jei tai netiesa, vis tiek civilizuotu požiūriu Izraelio elgesys smerktinas.
Pamėginsiu įrodyti priešingą dalyką: nė viena kita valstybė taip atsargiai nevartoja jėgos reaguodama į savo priešininkų provokacijas. Nė viena kita valstybė taip nuosekliai negina savo piliečių pilietinių laisvių. Tai įsidėmėtina tuo labiau, kad šios valstybės gyvenimui gresia šitiek pavojų, jog valdžia jau seniai turi pagrįstą teisę įvesti nuolatinę nepaprastąją padėtį.
Dėl priežasčių, kartu ir pamatuotų, ir mįslingų, Izraelis tapo nepopuliarus tarp žmonių, laikančių save pažangia visuomenės dalimi. Tai tas pažangusis segnmentas, kuris tiki moterų ir homoseksualistų teisėmis, teise į garbingą teismą ir apeliaciją, žodžio ir sąžinės laisvę, teisines parlamento veiklos patikras. Tos teisės yra Izraelyje, bet daugiau niekur Artimuosiuose Rytuose jų nebėra. Tad kodėl gi šalis, kurioje labiau negu kitose pritariama pažangiausioms vertybėms, įstengia užkariauti tiek nedaug pažangių simpatijų?
Atsakymas toks: nors Izraelis ir laikosi demokratinės vidaus politikos, jis nepaprastai žiaurus savo priešams. 2002m. gegužę, per vadinamosios „intifados „Al Aksa“ įkarštį, aš peržiūrėjau izraeliečių ir palestiniečių nuostolių sąrašą. Palestiniečių nuostolius vertinau remdamasis palestiniečių šaltiniais, izraeliečių – izraeliečių šaltiniais. Tada Vakarų žiniasklaida daug rašė apie tai, kad per konfliktą palestiniečių žuvo tris kartus daugiau negu izraeliečių. Manyta, kad šis faktas patvirtina, jog nepaisant prieš izraeliečius nukreiptų savižudžių teroristinių aktų, linčiavimo ir pasalų pakelėse, iš tikrųjų daugiausia nukenčia palestiniečiai.
Bet kruopščiau išnagrinėjus faktus paaiškėjo įdomus dalykas. Iš 1296 palestiniečių, kuriuos nukovė izraeliečiai, buvo tik 37 moterys – 2,8 proc. Ir atvirkščiai, iš 496 izraeliečių, kuriuos nukovė palestiniečiai (įskaitant 138 kareivius ir policininkus), buvo 126 moterys – 25 procentai.
Moteriška lytis – įtikinamas įrodymaas, kad žmogus nėra kareivis. Moterys sudaro pusę visų gyventojų. Jei Izraelis palestiniečių atžvilgiu vartotų nevaldomą jėgą, vyrų ir moterų mirčių santykis būtų ne 35:1.
Tuos faktus galima suprasti. Betgi juos retai mėginama apgalvoti. Gal iš tingumo? Nemanau. Juk šėtoniškas Izraelio įvaizdis, pateikiamas knygose, kuriose gausu nuorodų ir rafinuoto melo, kaip antai „Izraelio lobiai“, - tas įvaizdis sukuriamas didžiulėmis pastangomis.
Gal pagalvoti trukdo antisemitizmas? Vargu. Juk standartai, kuriais šiandien vertinamas nepakantumas žydams, kur kas griežtesni negu įprastiniai rasistinės, seksistinės arba homofobinės krypties pareiškimai.
Šiaip ar taip, nuolatinė Izraelio elgsenos kritika davė rezultatų. Negana „Hamas“, „Hesbollah“, kovos dėl žydų ir arabų skaičiaus vakariniame Jordano upės krante ir Irano centrifugų, kuriose sukasi Ahmadinejado ateitis – Izraelį dar kausto baimė, kad jo nemėgsta. J.P.Sartre‘as rašė, kad žydą žydu daro antisemitas, tarsi žydiškumas būtų primetamas iš šalies, o ne įgyjamas iš patirties.
Panaši sąvoka, iš pirmo žvilgsnio nekalta, bet iš tikrųjų klastinga, skamba taip: Izraelio teisę gyvuoti galų gale lemia kitų pritarimas, kuris savo ruožtu priklauso nuo jų vaizdinių. Tai vadinama „legitimacija“.
Turbūt nenuostabu, kad būdamas įkurtas JT rezoliucijos, Izraelis visada labai rūpinsis, kaip kiti jį suvokia. O tačiau tauta, nuolat jaučianti poreikį demonstruoti savo teisę į egzistenciją,užuot tiesiog ėmusi ir įtvirtinusi ją, įpuola į begalinius išbandymus ir vieną kartą gali žlugti.
Bet žvilgtelėkime į 1948m. gegužės 16d. laikraščio „Palestine (vėliau „Jerusalem“) Post“ antraštes. Tada tautai grėsė dar didesnis pavojus negu šiandien. 60 metų jai išgyventi daugiausia padėjo drąsūs, net neįtikėtini savęs įtvirtinimo aktai, kurie tikrovę daro sunkiai suprantamą. Tik ši formulė gali laiduoti, kad Izraelis gyvuos dar 60 metų.
Bret STEPHENS
"The Wall Street Journal"
Lietuvos žydų bendruomenės laikraštis “Lietuvos Jeruzalė” 2008
2009 m. sausio 15 dieną 17 valandą, Vilniuje Lietuvos žydų bendruomenės būstinėje įvyko susitikimas skirtas Izraelio valstybei palaikyti kovoje su terorizmu. Sugiedojus Lietuvos ir Izraelio valstybinius himnus, tylos minute buvo pagerbtas žuvusiųjų atminimas. Į Lietuvos žydų bendruomenės organizuotą susitikimą buvo pakviestas Izraelio ambasadorius Lietuvoje ir Latvijoje J.E. Chen Ivri, kuris padėkojo gausiai susirinkusiems bendruomenės nariams už ryžtingą žydų istorinės tėvynės rėmimą. „Izraelis turi teisę, o greičiau net pareigą užtikrinti savo piliečių saugumą. Aštuonerius metus pasaulis tylėjo, kai Izraelis buvo apšaudomas Hamas teroristų raketomis - kentėjo vaikai, senoliai, niekuo nekalti žmonės. Viskam yra riba. Izraelis nenorėjo kariauti. Siekiant taikos 2005 metais palestiniečiams buvo grąžintas Gazos ruožas, tačiau kokios to pasekmės? Šimtai ir net tūkstančiai uždraustos ginkluotės gabenimo tunelių, savadarbės raketos pakeičiamos profesionaliais ginklais, žūsta vis daugiau taikių pietų Izraelio gyventojų,“ – teigė J.E. Chen Ivri. Ambasadorius dėkodamas bendruomenei už reiškiamą paramą ir solidarumą sakė, jog Lietuvos žydų palaikymas be galo svarbus Izraeliui ir kad ne kiekviena žydų bendruomenė ryžtasi bei sugeba organizuoti tokį kilnų renginį.
Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos direktorius Miša Jakobas savo kalboje jausmingai išreiškė paramą Izraelio valstybei. „Žydai tiesia Pasauliui savo rankas, kai dreba žemė, kai Afrikoje badauja vaikai, kai Gruzijoje žemę ardo tankai, kai sunkiai gimdė palestinietė mama iš Gazos ir buvo išgelbėtas jos kūdikis. Mes visada atsakėme ir atsakysime į ištiestą pagalbos ranką. O ar buvo ištiesta tokia ranka Izraeliui?“ – klausė mokyklos direktorius.
Susitikimą vedusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė pacitavo buvusios Izraelio premjerės Goldos Meir žodžius, pasakytus daugiau nei prieš 30 metų, tačiau aktualius ir šiandien: „Taika tarp mūsų ir arabų ateis tada, kai jie išmoks mylėti savo vaikus stipriau nei neapkęsti mūsų.“
„Žydai – tai tauta, negalinti prarasti atminties. Neturime leisti, kad tragiškas mūsų protėvių likimas kada nors pasikartotų kitose kartose. Izraelis kovoja už savo teisę saugiai gyventi. Privalome remti kovą su terorizmu. Šiandien jų taikinys – Izraelis, o kas bus taikiklyje rytoj?“ – susitikimo pabaigoje kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius Simonas Gurevičius.
Sausakimšoje bendruomenės J. Heifeco salėje net ir pasibaigus susitikimui dar ilgai netilo diskusijos - moksleiviai, studentai, jų tėvai ir seneliai nešini Izraelio vėliavomis reiškė savo solidarumą
Vilniaus Šolom Aleichemo vidurinės mokyklos direktorius Miša Jakobas savo kalboje jausmingai išreiškė paramą Izraelio valstybei. „Žydai tiesia Pasauliui savo rankas, kai dreba žemė, kai Afrikoje badauja vaikai, kai Gruzijoje žemę ardo tankai, kai sunkiai gimdė palestinietė mama iš Gazos ir buvo išgelbėtas jos kūdikis. Mes visada atsakėme ir atsakysime į ištiestą pagalbos ranką. O ar buvo ištiesta tokia ranka Izraeliui?“ – klausė mokyklos direktorius.
Susitikimą vedusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė pacitavo buvusios Izraelio premjerės Goldos Meir žodžius, pasakytus daugiau nei prieš 30 metų, tačiau aktualius ir šiandien: „Taika tarp mūsų ir arabų ateis tada, kai jie išmoks mylėti savo vaikus stipriau nei neapkęsti mūsų.“
„Žydai – tai tauta, negalinti prarasti atminties. Neturime leisti, kad tragiškas mūsų protėvių likimas kada nors pasikartotų kitose kartose. Izraelis kovoja už savo teisę saugiai gyventi. Privalome remti kovą su terorizmu. Šiandien jų taikinys – Izraelis, o kas bus taikiklyje rytoj?“ – susitikimo pabaigoje kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius Simonas Gurevičius.
Sausakimšoje bendruomenės J. Heifeco salėje net ir pasibaigus susitikimui dar ilgai netilo diskusijos - moksleiviai, studentai, jų tėvai ir seneliai nešini Izraelio vėliavomis reiškė savo solidarumą
mulkis, net nesupranta kad puldamas nors ir žaisliniu pistoletu gali gauti tikrą kulką
Ar vel nekaustys.Gal si karta ne vokieciai,o arabai.Laikrodis tai eina... .
Uz kokio nusikaltimo organizavima? Uz kokius simtus milijonuzmoniu nekaltu auku? Apie ka kalbi? Atsipaipaliok pirma...
REKLAMA
REKLAMA
Irano prezidentas: Holokaustas buvo „melas“