Toliau tęsiame analizę apie įdomias investicijas Kinijoje. Šį kartą - apie Lietuvos investuotojams kiek neįprastą vandens pramonę.
Gyvendami Lietuvoje nesusiduriame su viena iš didžiausių šiuolaikinio pasaulio bėdų ir didžiąja ateities problema - vandens trūkumu. Daugelyje pasaulio vietų jo tiesiog nėra arba trūksta, todėl žmonės keliauja daug kilometrų norėdami jo pasisemti. Nemažai ligų sukelia nešvarus ar užterštas vanduo. Mums pasisekė, kad gyvename šiaurinėje pasaulio dalyje, kurioje yra didžioji pasaulio gėlo vandens atsargų dalis. Kinijai pasisekė mažiau. Pas juos vandens trūksta. Jei Baikalo ežeras, turintis 20 proc. pasaulinio gėlo vandens atsargų, būtų išlikęs Kinijos teritorijoje, kaip kažkada buvo, tokių problemų būtų mažiau, tačiau dabar jos labai aštrios.
Kinijos šiaurėje, kur yra du trečdaliai apdirbamos žemės, lietaus iškrenta mažiau nei 10 proc. nuo pasaulinio vidurkio, todėl ši šalies dalis yra beveik „sausa“. Gobio dykuma plečiasi ir grėsmingai artėja prie Pekino.
Pietuose taip pat bręsta didelė problema. Didžiosios Kinijos upės, Yangzė ir Geltonoji, tekančios iš Himalajų ledynų, gali greitai išsekti. Paskaičiuota, jei pasaulio klimatas toliau šils tokiu tempu kaip dabar, tai iki 2030 metų liks tik penktadalis Himalajų ledyno ploto. Todėl vandens sumažės ir dalinai per Kiniją tekančiose Mekongo ir Brahmaputra upėse. Vandens mažėja ir dėl stipriai augančio vartojimo, kuris, tikėtina, augs ir toliau, nes Kinija šiuo metu, remiantis Jungtinių tautų organizacijos duomenimis, yra mažiausiai vandens žmogui vartojančių šalių sarašo viršuje.
Ne mažesnė problema yra ir vandens užterštumas. Didesnė dalis nutekamojo vandens Kinijoje yra nevaloma todėl upių užterštumo lygis viršija leistinas normas kas dar labiau mažina geriamo vandens resursus. Miestuose, pavyzdžiui Pekine, išvalius vandenį, tiekiamą į miestą, jo iš čiaupo vis vien nerekomenduojama gerti, nes sena vamzdžių sistema tą vandenį iš naujo „užteršia“. Šalyje reikia daug investuoti tiek į vandens valymą, tiek į tiekimo sistemas.
Kinų valdžia puikiai supranta situacijos rimtumą ir yra pasiruošusi atverti piniginę. Numatoma, kad nuo 2006 metų pradėtoje programoje iki 2010 bus išleista 125 mlrd. JAV dolerių vandens valymo ir tiekimo projektams. Dar apie 60 mlrd. JAV dolerių skirta Mao Zedong sugalvotam upių pasukimo iš pietų į šiaurę projektui, kuriuo siekiama aprūpinti šiaurinę Kinijos dalį vandeniu. Projektas turėtų būti baigtas 2050 metais ir nukreips 44.8 milijardus m³ vandens iš pietų į šiaurę, sujungdamas Yangzės, Geltonosios, Huaihe ir Haihe upes trimis vandens nukreipimo kanalais.
Vis daugiau rėmėjų turi brangių vandens daugkartinio panaudojimo ir jūros vandens nudruskinimo projektų. Planuojama didinti ir vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo kainas. Kinai po truputi atidaro savo vandens sektorių ir užsienio įmonėms, kad ir jos padėtų spręsti šią problemą. Visa tai duoda labai daug darbo ir pajamų įmonėms, dirbančioms šiame sektoriuje.
Akivaizdu, kad ir šių įmonių akcijų kainos taip pat turi didelį potencialą kilti, todėl turėtų dominti investuotojus. Vandens pramonėje Kinijoje ypač aktyvios yra Singapūro įmonės, todėl didžioji dalis jų yra listinguotos Singapūre. Čia yra listinguota didžioji dalis Azijos vandens pramonę aptarnaujančių įmonių. Ši maža šalis pati kažkada buvo pelkynas, todėl labai gerai žino kaip tvarkyti vandens ūkį. Singapūro ekonomika laikosi ant vietinių kinų, kurie turi labai gerus kontaktus Kinijos verslo pasaulyje ir valdžioje, todėl Singapūro įmonės be problemų veikia šioje šalyje. Hong Kongo ir kitų šalių biržose taip pat yra įdomių įmonių, tiekiančių įrangą, paslaugas, konsultacijas šiam sparčiai augančiam pramonės sektoriui. Reikia tik jomis pasidomėti. Patartina tik būti atsargesniems su vandens tiekimo įmonėmis - vandens kainos klausimas Kinijoje sprendžiamas vartotojo, o ne tiekėjo naudai.
Kitame straipsnyje tęsime kitų dėmesio vertų Kinijos pramonės šakų analizę.
