Siekdami patekti į Jungtines Valstijas, hitlerininkams talkinę lietuviai nutylėdavo savo praeitį ir dažnai „susikurdavo“ kitas profesijas. Štai anuometinis nacių okupuoto Kauno burmistras Kazimieras Palčiauskas JAV imigracijos pareigūnams pasakojo buvęs eiliniu klerku, o Kauno geto sargybinių vadas ir nacistinės Vokietijos oro pajėgų pareigūnas Jonas Stelmokas tikino, atseit karo metais tiesiog mokytojavęs.
Įsteigė Kauno getą
Bylinėtis dėl pilietybės praradimo ir deportacijos K. Palčiauskas pradėjo 1981 metais. 1949 metais į JAV atvykęs ir 1954 šios šalies pilietybę gavęs K. Palčiauskas imigracijos pareigūnams aiškino karo metais Lietuvoje buvęs klerku ir nutylėjo faktą, jog iš tiesų užėmė aukštą postą – nuo 1941 metų birželio 25-osios iki 1942 metų gegužės ėjo Kauno burmistro pareigas. Tiesa, kiek įtakos burmistras turėjo vokiečių okupuotame Kaune, ginčytinas klausimas, tačiau vien tas faktas, jog, siekdamas apsigyventi Jungtinėse Valstijose, K. Palčiauskas melavo, kalba pats už save.
JAV pareigūnų surinktais duomenimis, K. Palčiauskas buvo atsakingas už Kauno geto įsteigimą, bet tai nėra visiškai tikslu – getą Vilijampolėje 1941 metų liepos 10 dienos įsakymu nurodė įkurti Kauno komendantas Jurgis Bobelis, o šį įsakymą pasirašė ir K. Palčiauskas. Žydams buvo nurodyta iki rugpjūčio 15 dienos persikelti į Vilijampolę, kurioje geto teritorija buvo aptverta spygliuota viela. Žydų persikraustymo komitetas dar prašė J. Bobelio bei K. Palčiausko surasti getui kiek padoresnę vietą, tačiau to prašymo nepaisyta. Praėjus porai dienų po įsakymo sukurti getą, J. Bobelis su K. Palčiausku išleido įsakymą visiems žydams nešioti skiriamąjį geltonos Dovydo žvaigždės ženklą.
Iš viso į getą buvo suvaryta apie 30 000 žydų. Dauguma jų kasdien buvo varomi po 12 valandų dirbti sunkius fizinius darbus – žydai Aleksoto aerodrome kasdavo tunelius, tampydavo betoną, kraudavo lėktuvus. Kai kuriems pasisekdavo gauti kiek lengvesnius darbus – sakykim, geto dirbtuvėse siūti uniformas.
Žudyti žydus Kaune pradėta dar iki geto įsteigimo, o jį įsteigus, imtos vykdyti vadinamosios akcijos – iš geto į Kauno fortus būdavo sunkvežimiais išvežami ir sušaudomi būriai žydų. Per pirmąją žudymo akciją 1941 metų rugpjūčio 2 dieną Kauno 4-ajame forte sušaudyti 203 žydai, po savaitės tame pačiame forte buvo nužudyti dar 534 žydai. Rugsėjo mėnesį ten pat sušaudyti 1608 žydai, neva užsikrėtę infekcinėmis ligomis, o spalio 4-ąją Kauno 9-ajame forte atseit dėl pasikėsinimo į vokiečių sargybinį nužudyti 1845 žydai. Didžiausios Kauno geto gyventojų žudynės įvykdytos 1941-ųjų spalio 29 dieną – 9-ajame forte išžudyta 9200 vaikų, moterų ir vyrų.
Kauno getas buvo likviduotas 1944 metų liepą. Likviduojant nužudyta dar mažiausiai 1000 žydų, likusieji išgabenti į koncentracijos stovyklas.
Kaltė liko neįrodyta
Nagrinėdamas K. Palčiausko pilietybės atėmimo klausimą JAV teismas pabrėžė, jog jokių „specifinių įrodymų, kad K. Palčiauskas atliko tiesioginį vaidmenį, prisidedant prie žydų naikinimo, nerasta“. Vis dėlto, pasak JAV teisėsaugininkų, kad būtų atimta pilietybė, tokių įrodymų ir nereikia – užtenka nustatyti, kad asmuo dėl vienų ar kitų priežasčių melavo ir slėpė savo tikrąją praeitį, siekdamas patekti į Jungtines Valstijas ir gauti pilietybę.
Beje, K. Palčiauskas, jau gyvendamas Čikagoje, parašė prisiminimų knygą apie karo metus gimtojoje Lietuvoje „1941–1944 metai Kaune“. Joje teigė, jog žydų žudynes Kaune organizavęs Karlas Jėgeris, SS štandartenfiureris, kuris vadovavęs už žydų likvidavimą atsakingam operatyviniam būriui: „Pats Jėgeris organizavo žydų šaudymus, pats Jėgeris siuntė savo vokiečius šaudyti ir prie jų turbūt priskirdavo lietuvius. Nebuvo taip, kad Jėgeris vienus lietuvius siųstų, arba savanoriškai kas iš lietuvių eitų. Tie, kurie buvo siunčiami, buvo Jėgerio įsakymu siunčiami. Nė viena lietuviška įstaiga neorganizavo šaudymo“.
Jeigu teismai, girdi, vis dėlto nuspręsiantys jį deportuoti, K. Palčiauskas prašėsi grąžinamas į Lietuvą ar Vokietiją, tik ne į tuo metu jau baigiančią sugriūti Sovietų Sąjungą (apeliacija teisme buvo nagrinėjama 1992 metų rugpjūtį). Nesulaukęs apeliacinio teismo sprendimo, tais pačiais 1992-aisiais 85 metų K. Palčiauskas mirė.
Nevengė viešumo
Kauno gete sargybiniams vadovavęs, o vėliau į nacių oro pajėgas tarnauti įstojęs Jonas Stelmokas taip pat apgaule pateko į Jungtines Valstijas. 1949 metais į JAV atvykęs įtariamas nacių talkininkas aiškino karo metais buvęs mokytoju. Tą pačią istoriją jis pasakojo ir 1954 metais prašydamas suteikti jam Amerikos pilietybę. Tik kai ilgai buvę slapti archyvai pagaliau tapo viešai prieinami, paaiškėjo, jog J. Stelmokas melavo.
1951 metais baigęs Pensilvanijos universitetą ir įgijęs architekto specialybę, J. Stelmokas buvo aktyvus JAV lietuvių bendruomenės narys – priklausė Lietuvos veteranų asociacijai, Lietuvos išeivių kultūros centrui ir visai nevengė dėmesio. Netgi atvirkščiai – kartu su Filadelfijos televizijos kūrybine grupe buvo atvykęs į sovietinę Lietuvą.
Pareiškus J. Stelmokui įtarimus, kad jis užėmė aukštas pareigas naciams pavaldžiame batalione ir 1941–1942 metais savanoriškai prisidėjo prie žydų žudymo, savo kaltę jis neigė ir tikino, jog vienintelė organizacija, kuriai priklausęs gyvendamas Lietuvoje, buvę skautai. Girdi, nuo 1941 iki 1943 metų jis dirbęs mokytoju, o vėliau įstojęs į Vokietijos oro pajėgas.
Paliudijo žydai iš geto
Ir vis dėlto ne tik archyvuose rasti dokumentai, bet ir tiesioginiai liudytojai atskleidė visai kitą istoriją. Į J. Stelmoko teismą iškviesti du Kauno geto košmarus išgyvenę žydai – Abė Malnikas bei Deividas Levinas – prisiminė, kaip lietuviai šaudė jų artimuosius ir draugus. Teisme A. Malnikas pasakojo, kaip jam per plauką pavyko išvengti mirties. Ašaras braukdamas buvęs Kauno geto kalinys sakė: „Man iki šiol protu nesuvokiama, kodėl lietuviai mus žudė. Juk mes gyvenome šalia vieni kitų – ir staiga jie pradėjo mus žudyti. Ir dabar nesuprantu, kaip žmonės gali imti ir pradėti vieni kitus žudyti“. Nė vienas iš liudytojų negalėjo patvirtinti matę, kaip J. Stelmokas žudė žmones, tačiau, pasak jų, visų geto sargybinių užduotis buvo ta pati – naikinti žydus. Juolab kad batalione, tiesiogiai pavaldžiame naciams, J. Stelmokas užėmė aukštas antrojo leitenanto pareigas ir buvo Kauno geto apsaugos viršininku.
Pagal archyvuose rastus dokumentus JAV teisėsaugininkai nustatė, jog J. Stelmokas ne kartą lydėjo į sušaudymo vietas gabenamus žydus. Taip pat nustatyta, jog J. Stelmokas dalyvavo ir 1941 metų spalio 29 dieną vykdytoje Didžiojoje akcijoje, per kurią 9-ajame forte buvo nužudyta beveik 10 000 žydų.
Pats J. Stelmokas tvirtino, jog Lietuvos bei Vokietijos archyvuose rastais dokumentais pasitikėti negalima, mat jie esą suklastoti. Girdi, Vilniaus archyve rastieji dokumentai tikrai nesą autentiški, mat neaišku net kaip jie ten atsidūrę – juk turėję būti Vokietijoje. Be to, pasak J. Stelmoko, svarbiausius dokumentus, liudijusius apie masines žudynes, vokiečiai sunaikinę, tad JAV teisėsaugininkų rasti dokumentai, kuriuose gausu įrodymų, kad jis dalyvavo žudant žydus, „greičiausiai yra padirbti sovietų, siekiant diskredituoti Pabaltijo valstybes“.
Piketai prie namų
Netoli Filadelfijos esančiame Lansdaune, prie J. Stelmoko, iš kurio pilietybė buvo atimta 1995 metais, namų net buvo organizuojami protestai, siekiant pagreitinti jo deportaciją. Vieno tokių protestų organizatorius rabinas Zevas Fridmanas sakė: „Jis yra žudikas, atsakingas už tūkstančių nekaltų žmonių mirtis – senukų, vaikų, moterų. Jis privalo atsakyti už tai, ką padarė“.
Atsakyti J. Stelmokas nespėjo – eidamas 82 metus, jis mirė slaugos namuose. „Tai tikra tragedija – kad jis mirė taip ir neišsiųstas į Lietuvą. Jis ramiai pabaigė savo gyvenimą slaugos namuose, kur juo neabejotinai buvo gerai rūpinamasi. Jis sugebėjo pasinaudoti visais šios puikios šalies privalumais“, – piktinosi apie įtariamo karo nusikaltėlio mirtį išgirdęs Z. Fridmanas.
Arlingtono kapinėse, kur palaidotas J. Stelmokas, praėjus 8 metams po jo mirties, atgulė ir psichiškai neįgalus vienturtis jo sūnus Mindaugas.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Nors ir išvytiems iš svajonių šalies, į gimtinę grąžintiems įtariamiems karo nusikaltėliams atsakomybės padėjo išvengti senatvė, ligos ar mirtis
