Kai kurios ES valstybės narės sunkina sąlygas kitų ES šalių piliečiams gauti leidimą nuolat gyventi šalyje. Apie 8 mln. europiečių gyvena ir dirba kitoje ES valstybėje narėje, naudodamiesi viena iš pagrindinių ES piliečių teisių. Bet tai ne visada yra paprasta.
Siekdamos užkirsti kelią fiktyvioms santuokoms ir kitokiam piktnaudžiavimui teisėmis į nuolatinį gyvenimą ES kai kurios šalys nustatė ES teisę pažeidžiančių leidimų nuolat gyventi šalyje gavimo sąlygų.
Netylant skundams, kad teisės aktai painūs, Europos Komisija neseniai paskelbė gaires, kuriomis paaiškinamos teisės į nuolatinį gyvenimą šalyje.
Kai kurie iš dažniausių pažeidimų susiję su ES nepriklausančių šalių piliečiais, kurie susistuokę su europiečiais taip pat įgyja teisę gyventi ES ir joje laisvai judėti.
Dar neseniai daugelis šalių reikalavo, kad ES nepriklausančios šalies pilietis, susituokęs su ES pilietybę turinčiu asmeniu, jau turėtų teisę nuolat gyventi vienoje ES šalyje, prieš įgydamas tokią teisę kitoje. Tokiomis aplinkybėsmi šalims būdavo lengviau deportuoti asmenis, kurie būdavo įtariami, kad susituokė su ES piliečiais turėdami vienintelį tikslą imigruoti į ES. Bet svarbia nutartimi praėjusiais metais Europos Teisingumo Teismas paskelbė, kad toks reikalavimas pažeidžia sutuoktinių teises.
Taip pat buvo nusiskundimų, kad kai kurios valstybės narės iš leidimo nuolat gyventi šalyje prašančių ES piliečių reikalauja iš esmės nereikalingų dokumentų.
Naujosiose gairėse tvirtinama, jog ES valstybės narės gali reikalauti, kad ES pilietybės neturintys sutuoktiniai turėtų vizą, bet taip pat nurodoma, kad valstybių narių valdžios institucijos ją sutuoktiniams turi išduoti. ES valstybės narės gali tirti įtariamus fiktyvių santuokų atvejus, bet tik remdamosi aiškiai apibrėžtais kriterijais. Kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į visas aplinkybes.
Asmenis galima deportuoti tuo atveju, jeigu jie kelia grėsmę šalies „svarbiausiems interesams“. Judėjimo laisvė gali būti apribota ir visuomenės saugumo sumetimais.
Pernai ES patikrino, kaip vykdoma 2004 m. direktyva dėl laisvo judėjimo, ir nustatė, kad daugelyje valstybių narių įstatymų, kuriais direktyvos nuostatos perkeliamos į nacionalinę teisę, yra didelių trūkumų. Nė viena valstybė narė nesugebėjo nuodugniai, veiksmingai ir tiksliai perkelti į nacionalinę teisę ES direktyvos nuostatų.
