Ketvirtadienį prasidėjusi dešimttūkstantinė akcija Gruzijos sostinėje Tbilisyje, atrodo, tik įsibėgėja. Vakar popiet, nesulaukusi siekiamo prezidento pareiškimo apie atsistatydinimą, opozicija prabilo griežtesniu tonu - paskelbta masinė nepaklusnumo akcija, paralyžuotas eismas pagrindinėmis miesto gatvėmis. Taigi norint iš Tbilisio centro viešuoju transportu patekti į kai kuriuos rajonus, jau tenka gerą kelio galą pėdinti pėsčiomis.
Pirmąją reportažo apie šių dienų įvykius Tbilisyje skaitykite čia.
Kol kas valdžia tvirtina neketinanti tramdyti taikių protestuotojų, tačiau sunku prognozuoti situaciją po keleto dienų, kai abi konflikto pusės vis labiau įsiaudrins.
Šiame kaistančios atmosferos kontekste tęsių vakar pradėtą Gruzijos politinio konflikto apžvalgą.
Protestais pridengiamas neveiklumas
Gruzinai amžių istorijoje garsėja svetingumu bei karingumu. Stebint jų kultūros tradicijas ar tiesiog kasdienį elgesį, susidaro įspūdis, jog ši tauta nemėgsta vidurio kelio: jei myli – myli is visos širdies, jei pyksta – svaidosi žaibais it pašėlę. Panašūs principai galioja ir šiandieninėje porevoliucinėje politikos arenoje: nei M.Saakašvilio nei opozicijos darbo stilius nuosaikumu nepasižymi su visomis teigiamomis ir neigiamomis to pasekmėmis. Suprantama, jog analizuojamų politinių tendencijų vien emocionalumu aiškinti nepakanka. Tad kokie racionalūs (ar greičiau pusiau racionalūs) motyvai slypi už nuolatinio siekio dėl neišpildytų lūkesčių kaskart vesti valdžią į kartuves?
Pirma, tai paprasčiausiai leidžia potencialiai būsimąjai valdžiai išlošti laiko ir turėti pasiruošus atsakymą į klausimą, kodėl šaliai būtinos institucinės reformos bei gerovės kūrimo procesas vis dar įgyvendinami pernelyg lėtai ir nenuosekliai. Kaltinimus lengva suversti ankstesniajai – korumpuotai ir įvairiais kitais aspektais „blogai“ valdžiai, kuri iššvaistė tiek brangaus laiko neteisingai politikai. Taip iš politikos dienoraščio kartu su trūkumais išbraukiant ir teigiamus blogosios valdžios pasiekimus, naujiesiems politikams atsiranda galimybė išlošti laiko tiesiog buvimui valdžioje.
Antra, entuziastingai skelbti naujų reformų pradžią yra kur kas maloniau nei prisiimti pareigą tęsti senąsias, ypač turint galvoje, kad pastaruoju atveju dar teks ir teisintis prieš nepatenkintuosius, kurių jau yra. Lengviau imti švarų popieriaus lapą. Tačiau net ir „bloga“ valdžia paprastai pradeda kažką gero. Šiandieninės Gruzijos atveju M.Saakašvilis tikrai neatrodo blogiausias variantas.
Ar tikrai toks blogas M. Saakašvilis?
Opozicijos keliami kaltinimai dabartiniam prezidentui nėra iš piršto laužti. Pirmosios kadencijos pradžioje, 2004-aisiais, priimti Konstitucijos pakeitimai, neadekvačiai sustiprinę prezidento galias kitų valdžios šakų atžvilgiu, išbalansavo stabdžių ir atsvarų sistemą. Rinkimų įstatymų pataisos išties lėmė mažesnio partijų skaičiaus patekimą ir parlamentą, taip sustiprindamos valdančiosios partijos pozicijas. Privačios televizijos transliacijos uždraudimas niekaip nesuderinamas su demokratijos kriterijais. Ir jau tikrai, visuomenė turi teisę būti nepatenkinta karu, ypač pralaimėtu.
Tačiau susidaro įspūdis, jog pamirštami stebėtinai sėkmingų ir efektyvių reformų pavyzdžiai. Visų pirma, kova su nusikalstamumu ir korupcija. Ko verta vien garsioji kelių policijos reforma, kai vieną dieną buvo atleisti visi pareigūnai. Keletą savaičių Gruzijoje neegzistavo kelių policijos institutas. Reforma buvo tokia radikali ir staigi, kad jos sėkmė net kelia nostabą: dabar Gruzijoje geriau nebandyti pareigūnui siūlyti kyšio, siekiant išvengti nuobaudos. Ne mažiau svarbūs pasiekimai ir sveikatos, švietimo, infrastuktūros kūrimo, mokesčių reformos srityse. Dėl pastarosios per porą M.Saakašvilio valdymo metų šalies biudžetas padidėjo maždaug keturiolika kartų, lyginant su E.Ševarnadzės valdymo laikotarpiu. Prieš porą metų Pasaulio bankas savo ataskaitoje jau vadino Gruziją pirmaujančia ekonomikos reformatore bei reitingavo pirmajame dvidešimtuke šalių, kuriose sudarytos palankiausios sąlygos kurti verslą.
Trumpai tariant, tai kuo M.Saakašvilio valdymo metais pavirto praktiškai žlugusi ikirevoliucinė Gruzija, vertintina kaip ispūdingas pasiekimas.
Žinoma, tai nereiškia, kad dėl efektyvios valstybės kūrimo proceso reikia paaukoti demokratiją. Tačiau atsakinga demokratinė valdžia atitinkamai privalo užtikrinti teigiamų reformų tęstinumą ir tolimesnių kūrimą. Šiame kontekste svarbu, kokiomis ekonominės, socialinės ir kitų sričių politikos nuostatomis vadovaujasi opozicinės partijos.
Ką teigia opozicija
Protesto organizatoriai kaip susitarę tvirtina, jog reikia nuversti M.Saakašvilį, dėl kurio šalis valdoma pažeidžiant demokratijos principus bei prarasta dvidešimt procentų šalies teritorijos (didžiosios dalies separatistinių Abchazijos ir Pietų Osetijos regionų Gruzija de facto nekontroliavo jau nuo 1992-ųjų). Tačiau apie tai, ką veiks pasiekusios šį trumpalaikį tikslą ir, galimas daiktas, laimėjusios rinkimus, opozicinės partijos paslaptingai tyli, išskyrus abstrakčius pareiškimus apie demokratiją, žodžio laisvę ir pan. Taigi piliečiai raginami versti valdžią nežinodami, kokia alternatyva jiems siūloma atstatydinus blogąjį Mišą.
Šis faktas stebina, žinant, jog dauguma opozicijos lyderių prieš tai buvo M.Saakašvilio Vyriausybės nariai bei diplomatai. Norisi tikėti, jog žmonės, turėję politikos formavimo praktikos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, turi savo šalies ateities viziją.
O kas toliau?
Aptartame kontekste kyla klausimas, kas ateis po dar vienos romantiškai didvyriškos gatvių kovos už savo šalį? Susidaro įspūdis, jog opozicija ir piliečiai žaidžia žaidimą „pirmiausiai nuverskime, o paskui pagalvosime ką daryti“. Jei piliečiai ryžtąsi žaisti net nepasidomėję, kas jų šaliai siūloma po to, didelė tikimybė, jog po galimos pergalės euforijos vėl ateis nusivylimas. Tokiu būdu spalvotosios revoliucijos gali ir nesibaigti, kol paletėje nepritrūks spalvų.
Apibendrinant, manau, jog šiuo atveju svarbiausia ne ieškoti blogiečių, nes besti pirštu lengva į kiekvieną. Taip, Mišos valdymo stilius linksta į autoritariškumą. Net ir vadovaujantis nuostata, jog pirmiausia reikia pastatyti ant kojų valstybę, o po to kurti demokratiją, matyti, jog pernelyg delsiama nuo pirmosios užduoties pereiti prie antrosios. Tačiau ar ne per brangu dėl trūkumų, kurių turi kiekviena valdžia, kaskart eiti į gatves ir po to vėl iš naujo išradinėti dviratį?
Taip, demokratinei valstybei reikalinga stipri opozicija. Kaip tik dabar ir būtų puiki proga jai stiprinti savo pozicijas, ugdyti lyderius, mokytis kalbėti ne vien ultimatumų kalba ir rengtis būsimiems reguliariesiems rinkimams. Juolab, chaoso Gruzijos vidaus politikoje tik ir laukia nedraugiška kaimynė.
Aistė Dačkutė iš Tbilisio specialiai portalui www.balsas.lt
