2000-ųjų pradžioje, kai Vladimiras Putinas atėjo į valdžią Rusijoje ir siekė atkurti tvarką po neramių 1990-ųjų, M. Gorbačiovas pasiūlė jam visokeriopą paramą. Nobelio premijos laureatas susierzindavo, kai kritikai klausinėjo jo apie V. Putino karą Čečėnijoje ir griežtą valstybės kontrolę Rusijoje. „Mes pradedame viską iš naujo, – kartą interviu „Süddeutsche Zeitung“ sakė M. Gorbačiovas, prašydamas kantrybės: – Neabejoju Putino demokratiniais principais.“
Tačiau kai kuriuose interviu M. Gorbačiovas dar pačioje V. Putino valdymo pradžioje perspėjo apie „naująjį vadą“ ir dabar jau pranašiškai numatė, kad Rusijos laukia „itin sudėtinga įvykių atomazga“.
„Putino juk reikia ne dėl to, kad parodė neeilinius gebėjimus, kad parodė, kaip vadovauti kokiai nors korporacijai, parodė, kaip reikia vadovauti regionui, žmogus su daug patirties, žino (ką daryti), jis už Rusiją, jis – gelbėtojas… Nieko panašaus. Jis kaip akmuo nuo kalno nuvirto. Niekas jo nežino“, – 2000-ųjų interviu žurnalistui Vladimirui Mukusevui sakė M. Gorbačiovas.
„Klausyk, o kuo jis pasižymėjęs? Valstybės saugumo atstovybė VDR? Po to pas Sobčiaką (buvęs Sankt Peterburgo meras Anatolijus Sobčiakas, – red. past.) padėjėju vaikščiojo? Štai ir visa patirtis. Jis pats nustebo, kai jį į FSB paskyrė. Jis net generolo laipsnio atsisakė, nes manė, kad nėra to vertas. O štai, kai jį paskyrė premjeru, pamatavo ir priskyrė, tai pas jį dingo šitas kuklumo jausmas. „Jis reikalingas“, jis gali nuvesti juos nuo to, kas skatina ateities baimę. Patraukti visus tuo sistemos žmones, kurie atėjo su Jelcinu. Ne, štai per Putiną jie ir tęsia savo egzistavimą. <...> Manau, kad tai yra beviltiška. Putinas, Putinas, Putinas – jeigu jis ir toliau tęs tai, kas buvo daroma iki šiol, jis – pasmerktas, o kartu su juo ir mes. O tai reiškia, kad atomazga bus labai aštri“, – aiškino jis.
Gorbačiovas: Putinas norėjo patrumpinti man liežuvį
Vėliau, iki pat savo mirties 2022-ųjų vasarą, M. Gorbačiovo nuomonė apie V. Putiną ne sykį keitėsi. Jis tai palaikė Rusijos vadovą, tai kritikavo besaikį galios demonstravimą.
Interviu BBC korespondentui Steve'ui Rosenbergui (2013 m.) M. Gorbačiovas įvertino po V. Putino grįžimo į Kremlių sustiprėjusį spaudimą opozicijai bei priimamus draudžiamuosius įstatymus.
M. Gorbačiovas prisiminė, kad V. Putino valdymo pradžioje jį aktyviai rėmė ir laikė tai naudingu žingsniu, tačiau vėliau jų santykiai pablogėjo dėl išsakytos kritikos.
„Aš į jį, kaip į žmogų, žiūriu normaliai. [Bet] jis nesusitvarko su savimi. Kartą jis pasakė: „Reikia sutrumpinti Gorbačiovui liežuvį“. Man atrodo, kad jis visai įsitempęs ir išgyvena: juk ne viskas klostosi gerai. Man atrodo, esmė ta, kad jis turi pasirinkti kitą stilių, ir režimą reikia pertvarkyti“, – kalbėjo M. Gorbačiovas.
Komentuodamas V. Putinui grįžus į prezidento postą priimtų draudžiamųjų įstatymų bangą, buvęs SSRS vadovas neslėpė nuostabos dėl jų gausos ir krypties.
„Aš apstulbęs dėl jų [draudžiamųjų įstatymų] kiekio. Jei išvesime liniją tarp šių įstatymų – tai yra puolimas prieš piliečių teises. Mane tai tiesiog stulbina. Nereikia bijoti savo žmonių, po velnių! Žmonės iš jo [V. Putino] tikisi veiksmų, kurie atkurtų dialogą, tikisi atviro, tiesioginio pokalbio. Ir nėra ko įsižeidinėti, reikia galvoti apie tai, kaip ištraukti Rusiją iš šios situacijos – vis dėlto situacija yra sudėtinga“, – teigė jis.
Buvęs SSRS vadovas pažymėjo, kad visuomenė turi turėti galimybę atvirai reikšti savo nuomonę, o dabartiniai valdžios sprendimai rodo tam tikrą baimę.
„Tiesiogiai manau, kad tai atsiremia į metodus, į stilių. Ir, pirmiausia, žmonės turi būti tikri, kad gali pasakyti prezidentui viską, ką mano esant reikalinga. Iš tiesų daugelis žmonių ir dabar jį palaiko, bet tai ne ta parama... O dabar jie pusiau grįžta prie to, ką kažkada panaikino. Štai dienomis grįžo prie mišrių rinkimų, taip, bet svarbiausio punkto, to, kurį vertėtų atkurti ir panaudoti dabar užmezgant dialogą tarp valdžios ir žmonių – žmonių teisės jungtis į blokus, susivienijimus – nėra. Nesuprantama, nejaugi tai baimė?“, – svarstė M. Gorbačiovas.
Kiti M. Gorbačiovo pasisakymai apie Rusiją, Putiną ir santykius su Vakarais
Apie Krymo prijungimą prie Rusijos („The Sunday Times“, 2016 m. gegužė):
„Aš visuomet pasisakiau už laisvą tautos valios pareiškimą, o dauguma Kryme norėjo susivienijimo su Rusija. <…> Vienintelė priežastis, dėl kurios nebūčiau elgęsis taip, kaip Vladimiras Putinas, jei vis dar būčiau buvęs valdžioje, – tai, kad Tarybų Sąjunga būtų gyvavusi toliau, ir Krymas būtų buvęs jos dalimi.“
Apie didelio karo Europoje galimybę Ukrainos konflikto fone („Der Spiegel“, 2015 m. sausis):
„Panašus scenarijus net neturėtų būti svarstomas. Toks karas šiandien neišvengiamai privestų prie branduolinio karo. Abiejų pusių pareiškimai ir propaganda verčia mane būgštauti dėl blogiausio. Jei šioje įkaitusioje atmosferoje vienai iš pusių pakriks nervai, ateinančių metų mes neišgyvensime.“
Apie V. Putiną ir susitikimą su juo („Meduza“, 2018 m. kovas):
„Štai paskutinis susitikimas buvo praėjusių [2017] metų birželio 12 dieną, Rusijos dieną. Visiškai atsitiktinai. Einame iš tų palapinių, kurios yra Kremliuje, kur buvo minima Rusijos diena. Einame keliu į Kremliaus rūmus. Ir staiga žiūriu – kažko mano lydintys asmenys susinervino, sustojo. Kas nutiko? „Putinas eina.“ Na ir kas?! Ir kas iš to, vyrukai? Ką jūs šnekat, sakau? Na, einam! Ir nuėjau tiesiai priešais, kaip, žinai, rugiuose būna, takelyje susitinki – ir neapeisi. Pasisveikinome. Sakau: seniai matėmės. Jis: žu-žu-žu; jis dabar daug ką murma. Kad būtų neaišku.
<…> Linksmybių jis turi daug. Ir girtauja, ir šoka, ir skraido, ir plaukioja, velnias, na, viską, ką įmanoma, daro. Tik štai į kosmosą bijo. Tada juk visi rašytų: „Vladimirai Vladimirovičiau, negrįžkite, padarykite paslaugą tautai!“
Apie A. Navalno ir kitų opozicionierių persekiojimą („Der Spiegel“, 2015 m. sausis):
„Tai yra nenormalu, kai slopinami tie, kurie mąsto kitaip, arba kai ką nors, pavyzdžiui, tinklaraštininką ir politiką Aleksejų Navalną, uždaro į namų аrеštą tik už tai, kad jis atvėrė burną.“
Apie Europą praėjus 30 metų po Berlyno sienos žlugimo („Novaja gazeta“, 2019 m. lapkritis):
„Tada mes padėjome galutinį tašką Šaltajam karui. Mūsų tikslas buvo nauja Europa, Europa be skiriamųjų linijų. Tačiau mus pakeitusi lyderių karta nesugebėjo įgyvendinti šio tikslo. Europoje nebuvo sukurta šiuolaikinė saugumo architektūra, patikimas konfliktų prevencijos ir sprendimo mechanizmas. Iš čia ir tos skausmingos problemos bei konfliktai, nuo kurių šiandien kenčia mūsų žemynas. Raginu pasaulio lyderius atsisukti į šias problemas, grįžti prie dialogo ateities labui.“
Apie Rytų bloko žlugimą („Novaja gazeta“, 2021 m. kovo 1 d.):
„Man sako: Gorbačiovas atidavė Čekiją, Lenkiją, Vokietiją, Vengriją. Kam aš jas atidaviau? Aš atsakysiu. Čekiją – čekams. Lenkiją – lenkams. Vokietiją – vokiečiams, Vengriją – vengrams. Mums svetimo nereikia.“
Apie santykius su Vakarais ir NATO plėtrą („RIA Novosti“, 2021 m. gruodis):
„Kaip esant tokiai padėčiai tikėtis lygiaverčių santykių su JAV, su Vakarais? Tai pirma. Antra, ir ne mažiau svarbu, yra triumfo nuotaikos Vakaruose, ypač JAV. Jiems į galvą trenkė puikybė, pasitikėjimas savimi. Paskelbė pergalę Šaltajame kare. O juk mes kartu traukėme pasaulį iš konfrontacijos, iš branduolinių lenktynių. Ne, „nugalėtojai“ nusprendė kurti naują imperiją. Iš čia kilo NATO plėtros idėja.“
Apie protestus Baltarusijoje 2020-ųjų vasarą ir rudenį („Podjom“, 2020 m. rugsėjis):
„Mano gerbiama respublika ir baltarusiai, kuriuos aš myliu. Aš apie juos žinau daug, net iš tų laikų, kai jie atvažiuodavo užsidirbti duonai į Stavropolio kraštą… Šaunuoliai baltarusiai. Dabar jie jau turi charakterį. Tai labai gerai. Aš atidžiai stebiu. Šiandien aprašo tai, kas vyko išvakarėse, – tai juk velniava kažkokia. Manau, kad tai taip paprastai nepraeis: kas šiomis dienomis vyko ir kaip su rinkimų formavimu…. Atsiveria milžiniškas darbas. Bet čia dar reikės daug padirbėti. Tai viskas dabartiniam jaunimui.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
