Ahmedas Aboutalebas į Olandiją iš Maroko atvyko būdamas 15 metų. Jis prisimena gimtinėje palikęs „mažą namelį be elektros ir vandentiekio, karvę, asilą ir kelis akmenis“. Po 32 metų jis jau yra Roterdamo miesto meras – kylančios ne baltųjų rasės Europos politikų kartos atstovas.
Baracko Obamos išrinkimas JAV prezidentu privertė europiečius ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl tiek nedaug mažumoms atstovaujančių politikų iškilo į politinį elitą. „Ieškant prancūziškojo Baracko Obamos“, – skelbė Prancūzijos laikraščio „Le Monde“ antraštė. Paties B. Obamos žodžiais tariant: „Jokioje kitoje šios žemės šalyje mano istorija nėra galima.“
Tačiau toks pesimizmas iš akių išleidžia dabartines tendencijas. Pastaraisiais metais Europoje iškyla vis daugiau vietinių Obamų, tokių kaip jau minėtasis A. Aboutalebas. Brandeis universiteto Masačusetse profesorė Jytte Klausen teigia neabejojanti, kad per artimiausius 5 metus Europoje vis daugės ministrų postus užimančių musulmonų.
Iki 2006 metų ne baltosios rasės politikai Europoje buvo retenybė. Didžioji Britanija turi vos 15 ne baltosios rasės parlamentarų. Italijoje ir Prancūzijoje yra vos po vieną nebaltaodį parlamento narį.
Didžiosios Britanijos lygybės ir žmogaus teisių komisijos vadovas Trevoras Phillipsas dėl tokių tendencijų kaltina „institucinį rasizmą“ šalies partijose.
Tačiau nebaltaodžiai imigrantai į Europą didesnėmis grupėmis imigruoti pradėjo tik nuo šeštojo dešimtmečio ir dauguma pirmosios kartos imigrantų neturėjo pilietybės ar politiko karjerai tinkamo išsilavinimo. Dabar antroji imigrantų karta, kuri gavo geresnį išsilavinimą, žengia į politiką.
Vokietijoje praėjusiais metais vienu iš Žaliųjų partijos lyderių tapo Cemas Özdemiras. Jis tapo pirmuoju etninei mažumai atstovaujančiu Vokietijos politinės partijos lyderiu. Netrukus politikas buvo pakrikštytas „vokiškuoju Obama“. Be to, Didžioji Britanija dabar turi kelis nebaltaodžius ministrus.
Verta pabrėžti, kad 5 ministerijoms Prancūzijoje, Švedijoje ir Olandijoje vadovauja nebaltaodės moterys. „Rinkėjai labiau yra susirūpinę musulmonais vyrais. Musulmonės moterys viešosios nuomonės yra apibrėžtos kaip aukos, todėl, priešingai nei musulmonai vyrai, nėra laikomos pavojumi“, – teigia J. Klausen.
Prancūzijos teisingumo ministrė Rachida Dati yra pirmoji musulmonė moteris, vadovaujanti ministerijai. Ji jau tapo ikona varginguose priemiesčiuose gyvenančioms musulmonų mergaitėms. Tačiau dėl savo karjeros R. Dati turėtų būti dėkinga prezidentui Nicolas Sarkozy, kurio patarėja ji ilgą laiką dirbo. Kritikai teigia, kad jos iškilimas tik parodo, jog Prancūzijoje mažumoms atstovaujantys asmenys į aukštus postus gali iškilti tik kieno nors proteguojami.
Tačiau tai gali pasikeisti. Šiaurės Europoje vis didėja nebaltaodžių politikų poreikis. Gruodį po B. Obamos pergalės rinkimuose Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy ragino partijas skatinti įvairovę savo gretose ir pareiškė, kad tai yra sąlyga valstybės dotacijoms gauti.
B. Obama tarsi nubrėžė kelio gaires, kuriomis vadovaudamiesi mažumų atstovai gali bandyti iškilti į elitą. Visų pirma jiems yra būtina kuo plačiau atsiriboti nuo savo mažumos grupės ir bandyti įtikinti, kad atstovauja visai visuomenei, o ne mažai jos daliai. A. Aboutalebas ir C. Özdemiras tai sėkmingai padarė.
Be to, B. Obama puikiai parodė, kaip skirtinga odos spalva gali būti išnaudota kaip privalumas, o ne trūkumas. Savo rasę B. Obama panaudojo siekdamas parodyti, kad jis atstovauja pokyčiams ir nėra tik dar vienas senstantis baltaodis politikas. Naujasis JAV prezidentas sugebėjo įtikinti rinkėjus, kad, rinkdamiesi jį, jie renkasi pažangą. Mažumoms vilčių gali teikti ir faktas, kad Europoje į elitą vis dažniau iškyla ir savo homoseksualios lytinės orientacijos neslepiantys politikai. Berlyno meras Klausas Wowereitas užsitarnavo didelį populiarumą, kai pareiškė: „Aš esu gėjus, ir tai yra geras dalykas.“
