Ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos Sąjungos šalių piliečių susidomėjimas rinkimais į Europos Parlamentą gana silpnokas. O juk šie 2009 m. rinkimai skiriasi nuo ankstesniųjų bent vienu dalyku: pirmąkart Europos Parlamento istorijoje turime kandidatų, kuriuos iškėlė naujos, europinio pobūdžio politinės partijos. Jos veikia lygiagrečiai keliose ES valstybėse, tačiau įprastai nedalyvauja jų vidinėje politikoje. Visos europinės partijos parengė savo programas dėl būsimų Europos Sąjungos reformų, tačiau jose nė neužsimenama apie Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos ar kitų šalių vaidmenį ir vietą Europoje.
Lietuvos skaitytojui greičiausiai žinoma „Libertas“ partija. Yra ir kitų: „Naujieji europiečiai“ (Newropeans), E.D.E. (Europa–Demokratija–Esperanto), o per kitus rinkimus galbūt dar išvysime partiją „Vieningoji Europa“ (Europe United). Dauguma jų aiškiai siekė kandidatuoti visose ES šalyse, tačiau tai nepasisekė nė vienai iš jų. Priežastis čia paprasta: nors rinkimai į Europos Parlamentą vyksta visose ES šalyse tuo pačiu laiku, rinkimų nuostatai jose gerokai skiriasi. Vien entuziazmo ar konkrečios politinės programos neužteks, reikia dar gerai išmanyti visų 27 šalių procedūras ir griežtai jų laikytis. Štai pavyzdys: Vokietijoje reikia tik 4 tūkst. rinkėjų parašų naujam kandidatų sąrašui sudarti, Italijoje – jau 150 tūkst., o Lenkijoje – po 10 tūkst. parašų kiekvienoje iš 13 rinkimų apygardų. Lietuvoje kandidatus gali kelti tik pagal Lietuvos teisę registruotos partijos.
Toliau trumpai pristatomos naujos partijos, iškėlusios kandidatus bent dviejose ES valstybėse.
„Libertas“
Tai jauniausia, turtingiausia ir todėl dinamiškiausia europartija. Ji buvo sukurta 2008 m. Airijoje kaip pilietinis judėjimas, pasisakantis prieš Lisabonos sutarties ratifikavimą. „Libertas“ įkūrėjas ir lyderis Declanas Ganley‘us negailėjo lėšų informacinei kampanijai, todėl jo judėjimas suvaidino svarbų vaidmenį Airijai visuotiniame referendume atmetant Lisabonos sutartį.
„Libertas“ interneto svetainėje skaitome, kad judėjimas siekia demokratijos, skaidrumo ir atsakomybės Europos Sąjungoje. Taip pat jis pasisako už stipresnį nei Lisabonos sutartis ES teisinį pamatą.
Iš kur tas noras įnirtingai kovoti prieš Lisabonos sutartį? Pats Ganley‘us teigia buvęs uolus euroentuziastas, kol 2004 m. perskaitė ES konstitucijos projektą. Esą jis „netikėjo savo akimis matydamas, kaip labai projekto nuostatai atitolo nuo demokratijos idealų“. Be to, kadangi Lisabonos sutartis ne itin skiriasi nuo prancūzų ir olandų atmesto Europos Konstitucijos projekto, „Libertas“ teigia, jog ir Lisabonos sutartis buvo demokratiškai atmesta Europos žmonių. Todėl Europos Sąjungos šalių vadovai negali savo piliečių vardu priimti sutarties, kuri anksčiau buvo tų pačių piliečių atmesta.
Siekiant tam pasipriešinti buvo įkurtas europinis judėjimas, kuris – pagal planą – balotiruosis rinkimuose į Europos Parlamentą kiekvienoje ES valstybėje ir sieks Europos Sąjungos demokratizavimo.
Taigi, iš kur atsirado euroskeptikų etiketė, jeigu Europos Sąjungą ketinama ne žlugdyti, o reformuoti? Būtų galima teigti, kad čia vartojama paprasta prasminė schema: kas atmeta Lisabonos sutartį, atmeta ir pačią Europos Sąjungos idėją. Taip samprotaujant toliau, euroskeptikų etiketę „Libertas“ judėjimui priklijavo žiniasklaida. Tačiau tai – ne visas vaizdas.
Viena didžiausių „Libertas“ problemų –nariai. Sunku kurti naują judėjimą su senais veidais. Į „Libertas“ jau įstojo kai kurie dabartiniai eurodeputatai, tokie kaip prancūzų euroskeptikas Philippe‘as de Viliers (Viljė), golistas Paul-Marie Coûteaux (Kuto) ar lenkų nacionalistas Cyprianas Gutkowskis. Laikui bėgant prie „Libertas“ prisijungė vis daugiau labai įvairių politikų. Lenkijoje „Libertas“ „perėmė“ kai kuriuos brolių Kaczynskių partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei nacionalistinės, politiškai bankrutavusios Lenkijos šeimų lygos veikėjus. O Lietuvoje „Libertas“ bando susisaistyti su Tautos prisikėlimo partija.
„Libertas“ nepasisekė iškelti kandidatų sąrašų nė vienoje ES valstybėje, pavyzdžiui, Vokietijoje nesurinko reikiamų 4 tūkst. piliečių parašų.
„Naujieji europiečiai“
Atrodo, kad „Naujieji europiečiai“ turi visa, ko neturi „Libertas“, bet ir atvirkščiai. „Libertas“ neturi konkrečios politinės programos, o „Naujieji europiečiai“ – lėšų rinkiminei kampanijai vykdyti. „Naujieji europiečiai“ neturi pažįstamų veidų savo gretose, o „Libertas“, bendradarbiaudama su atskirų ES valstybių „spalvingais“ politikais, prarado nuomonės vieningumą. Ir taip toliau.
„Naujieji europiečiai“ turi „autorinę teisę“ vadintis pirmuoju europiniu politiniu judėjimu, o savo programą pradėjo kurti jau 2002 metais. Partijos kūrėjas prancūzas Franckas Biancheri, studentų judėjimo AEGEE iniciatorius ir vienas iš programos „Erasmus“ autorių. Tačiau „Naujųjų europiečių“ partijai nepavyko taip greitai tapti žinoma politine jėga: daugelyje šalių (Čekijoje, Slovakijoje, Danijoje, Lenkijoje) jie turi tik po keletą narių, o Baltijos šalyse – nė vieno.
Konkreti rinkiminė programa yra stiprioji „Naujųjų europiečių“ pusė. Panašiai kaip ir „Libertas“, jų pagrindinis tikslas tebelieka Europos Sąjungos demokratizavimas. Jie pasisako už tai, kad teisė leisti įstatymus (direktyvas, kitus teisės aktus) būtų suteikta vien Europos Parlamentui, o vietoj Europos Komisijos būtų sukurta Parlamento renkama Europos vyriausybė. Svarbiausi sprendimai (Europos Sąjungos sutarčių pakeitimai, naujų valstybių priėmimas) turėtų būti priimami visuotiniu (europiniu) referendumu. Be to, „Naujųjų europiečių“ programa numato bendrą ES užsienio politiką trečiųjų šalių atžvilgiu, strateginę partnerystę su JAV, Rusija, Kinija, Indija ir Turkija, bendrą energetinę ir gynybos politiką bei glaudesnį ekonominį bendradarbiavimą (pavyzdžiui, įkurti europinę nedarbo draudimo schemą). Yra ir daug kitų programos punktų. Be to, „Naujieji europiečiai“ aštriai kritikuoja Lisabonos sutarties priėmimo būdą kaip nedemokratišką, nesigilinant į sutarties turinį.
„Naujųjų europiečių“ interneto svetainėje rašoma, kad judėjimo programa buvo kuriama visų narių: diskusijos ir balsavimai vyko internete bei įvairių ES šalių visuotinių narių susirinkimų metu. Jie tai vadina „nauja internetinės demokratijos laboratorija“.
Nors iš pradžių „Naujieji europiečiai“ drąsiai siekė dalyvauti rinkimuose visose ES valstybėse, judėjimas šiandien veikia tik 12 šalių, o kandidatus iškėlė tik Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje.
E.D.E.
Šis judėjimas taip pat siekia demokratizavimo, tačiau savo programoje išryškina vieną aspektą, kuriam kitos partijos neskiria daug dėmesio: kalbos politiką. Anot E.D.E. atstovų, Europos Sąjunga nesugeba užtikrinti kiekvieno žmogaus žodžio laisvės, nes – nepaisant ES propaguojamos kalbų įvairovės – anglų kalbos nemokantys žmonės viešajame gyvenime yra diskriminuojami. Ši diskriminacija akivaizdi – pasak E.D.E. – Europos Sąjungos struktūrose, kur darbo posėdžiai įprastai vyksta anglų kalba, taip suteikiant privilegiją vienos tautos atstovams. Toliau jie argumentuoja, kad diskriminuojamos yra neanglakalbės šalys, nes jos turi investuoti į savo piliečių kalbinį lavinimą – taip jos neva sumokančios „kalbos mokestį“ anglakalbėms valstybėms. Todėl E.D.E. siūlo pasinaudoti neutralia, lengvai išmokstama esperanto kalba, nes taip būtų užtikrinta kalbų lygybė. Tačiau tai nereiškia, kad esperanto turėtų atstoti kitas bendravimo kalbas: E.D.E. taip pat reikalauja užtikrinti galimybes gyvuoti visoms ES valstybių pagrindinių tautų bei tautinių ir etninių mažumų kalboms.
Į kitus aspektus E.D.E. programoje kreipiama kur kas mažiau dėmesio. E.D.E. pasisako už Europos Sąjungos, kaip piliečių sąjungos, tobulėjimą, tolerancijos ir atvirumo skleidimą, taiką, socialinę gerovę.
Jau 2004 m. E.D.E. kandidatavo į Europos Parlamentą Prancūzijoje. Šiemet ši organizacija balotiruojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o narių turi 15-oje šalių. Lietuvoje jai atstovauja esperantininkė Jūratė Bartaškienė.
Kitos partijos
Nebuvo paminėta Piratų partija, iškėlusi savo kandidatus Švedijoje ir Vokietijoje. Tai iš tikrųjų tarptautinė partija, turinti aiškų tikslą suteikti piliečiui laisvą priėjimą prie informacijos ir kūrybos, ar – kaip jie patys sako – „sugrąžinti pusiausvyrą tarp autoriaus ir naudotojo teisių“. Taip pat jie postuluoja galimybę įtvirtinti kiekvieno žmogaus teisę į privatumą, t. y. apriboti –ten, kur tai nereikalinga – valstybės naudojamas stebėjimo priemones (tarp jų – ir vaizdo kameras).
Kita vertus, šiuos tikslus įvykdyti Piratų partija siekia visų pirma valstybės, o ne Europos Sąjungos lygmeniu. Taip pat ji neturi konkrečios ES ateities vizijos. Organizaciniu lygmeniu Piratų partija neturi aiškaus „centro“, o jos programa atskirose valstybėse gali skirtis, todėl sunku ją pavadinti europine, greičiau tai – besikuriantis tarptautinis judėjimas. Reikia pridurti, kad Piratų partija veikia ir už Europos Sąjungos ribų, t. y. Rusijoje ir JAV.
Visų minėtų judėjimų dalyvavimas rinkimuose rodo, jog Europos bendruomenėje susiformavo pilietinės jėgos, suvokiančios, kad Europos Parlamentas yra organas, kur į akistatą stoja ne atskirų valstybių atstovai, o skirtingos nuomonės dėl Europos Sąjungos ateities. Būtu idealu, jei eurodeputatai atsižvelgtų ne tik į savo šalies, bet visų pirma ir į visos Europos Sąjungos interesus. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad po kelių savaičių per rinkimus įvyks lūžis. Naujieji judėjimai jokiu būdu neužkariaus Europos Parlamento, o veikiausiai turės tik po keletą deputatų. Tačiau jeigu tie žmonės sugebės atkreipti kitų politikų dėmesį į savo partijų programose minimas problemas, pavyzdžiui, tokias kaip ES institucinės reformos (demokratizavimas) ar kalbos politika, tada – gali būti – pamažu prasidės naujas tarpsnis Europos politikos istorijoje, o pačios partijos turės daugiau šansų 2014 metais.
Svarbiausi šaltiniai
1. http://www.libertas.eu/ ir kitos „Libertas“ svetainės.
2. http://www.newropeans.eu/ ir kitos „Newropeans“ svetainės.
3. http://www.e-d-e.org/ ir http://www.e-d-e.eu/
4. Wawrzyniec Smoczyński. „Kometa Ganleya“, Polityka 19(2704)/2009, p. 77–79.
Krzysztof Kolanowski
