Nei „minkštas“ Rusijos „įtraukimas“, nei „kietas“ jos sulaikymas nepadės Europai išspręsti Rusijos problemos. Europai reikia naujos „sustiprinto įtraukimo“ prieigos.
Rusijos-Gruzijos karas suteikė Europos Sąjungai (ES) galimybę sustiprinti savo diplomatinį matomumą bei tapti reikšmingu veikėju pavojinguose Rusijos „artimojo užsienio“ geopolitiniuose vandenyse. Būtent Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozy, atstovaujantis ES, sugebėjo užsitikrinti ugnies nutraukimo susitarimą tarp dviejų kariaujančių pusių rugpjūčio 12 dieną. Būtent ES atstovai rugsėjo 8 dieną sugebėjo priversti Rusiją pasirašyti karių atitraukimo iš Gruzijos susitarimą.
Viena yra priversti Rusiją pasirašyti susitarimus, visai kas kita – priversti jų laikytis. Tai, kas atrodė kaip ES diplomatinės pergalės, gali nublankti prieš realius Rusijos veiksmus bei abejotiną susitarimų laikymąsi. Trumpa Rusijos veiksmų analizė puikiai iliustruoja situaciją.
- Pirma, nekyla abejonių, kad Maskva ruošėsi konfliktui ir planavo invaziją dar gerokai anksčiau. Kitaip ji nebūtų galėjusi mobilizuoti didžiulių karinių pajėgumų per kelias valandas.
- Antra, Rusija jau ne vienus metus vykdė „šliaužiančią“ Pietų Osetijos ir Abchazijos aneksiją. Pažymėtina, kad šiuo metu daugiau kaip 80 proc. gyventojų tiek Pietų Osetijoje, tiek Abchazijoje turi Rusijos jiems išduotus pasus; Rusijos rublis šiose teritorijose naudojamas kaip atsiskaitymo valiuta; o šių teritorijų valdžios aparatuose apstu iš Rusijos deleguotų valdininkų, „padedančių“ valdyti viešuosius reikalus.
- Trečia, Rusija naudojo neproporcingą jėgą Gruzijos atakai prieš Cchinvalį atremti. Rusija atakavo taikinius gerokai už Pietų Osetijos ribų, sukeldama didelės žalos Gruzijos karinei bei civilinei infrastruktūrai, be to, tai pareikalavo civilių gyventojų aukų.
- Ketvirta, Rusija pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Šis sprendimas akivaizdžiai prieštaravo rugpjūčio 12 dienos susitarimui bei tarptautinei teisei platesne prasme.
- Penkta, Rusijos planai palikti Pietų Osetijoje ir Abcahzijoje 7600 karių prieštarauja rugsėjo 8 dienos susitarimui. Pagal jį Rusija privalo atitraukti savo karius iki rugpjūčio 7 dienos pozicijų, t. y. ne tik iš Gruzijos, bet ir iš Pietų Osetijos ir Abchazijos, kur iki konflikto Rusija buvo dislokavusi 3500 karių. Tačiau Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas jau pareiškė, kad „Rusija nesikonsultuos su Gruzija ar Vakarais, kiek karių jai palikti nepriklausomose Pietų Osetijos ir Abchazijos valstybėse“.
Kitaip tariant, Rusijos veiksmai iki konflikto, konfliko metu bei po jo neišvengiamai verčia abejoti Rusijos pasirengimu laikytis tarptautinių įsipareigojimų, gerbti tarptautinę teisę bei kelia nerimą dėl bendro jos užsienio politikos kurso. Rusijos-Gruzijos konfliktas turėtų priversti ES rimtai peržiūrėti savo santykius su Rusija. „Kasdieniai reikalai“ (angl. business as usual) turėtų būti sustabdyti, kol Europa negaus aiškesnių atsakymų į aukščiau iškeltus nerimą keliančius klausimus.
ES galimybių ribos
Šiuo metu Europoje vyrauja dvi skirtingos pozicijos, kokios strategijos Rusijos atžvilgiu laikytis. Vieni teigia, kad būtina Rusiją „įtraukti“, o kiti skatina Rusiją „sulaikyti“. Po Rusijos-Gruzijos karo šios dvi pozicijos buvo išsakytos kaip niekada garsiai. Nors šios pozicijos atrodo viena kitai prieštaraujančios, iš tiesų šiandien Europa kaip niekada turi ieškoti naujų prieigų bei naujų susiliejimo taškų tarp, atrodytų, nesuderinamų pozicijų. Europa turėtų laikytis naujos „sustiprinto įtraukimo“ prieigos. Prieš sugrįžtant prie šios idėjos, verta pažvelgti į realius įtakos svertus, kuriuos ES turi Rusijos atžvilgiu.
ES įtakos svertų Rusijos atžvilgiu ribos:
- Pirma, kyla ekonominių sankcijų Rusijos atžvilgiu efektyvumo klausimas. Taip yra dėl to, kad ES ir Rusijos ekonomikos yra glaudžiai susijusios, o Europa yra priklausoma nuo Rusijos energetikos išteklių eksporto. Įvedus Rusijai sankcijas, nekyla abejonių, kad Rusija atsakytų tuo pačiu, o tai būtų stiprus smūgis pačios ES ekonomikai. Be to, jei ES nuspręstų įvesti sankcijas tam tikriems bendriems ES ir Rusijos projektams (pvz., energetiniams projektams), tai reikštų, kad ES kišasi į privačių kompanijų reikalus. O tai prieštarautų laisvos ekonomikos principams, kurių pati ES skatina Rusiją laikytis.
- Antra, Rusijos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje blokavimas ar derybų dėl bevizio režimo sustabdymas turėtų pasekmių, kurių ES neabejotinai norėtų išvengti. Tokie sprendimai tik dar labiau supriešintų Europą ir Rusiją, stumtų Rusiją nuo Europos bei izoliuotų Rusiją. ES siekia užmegzti artimą ir įpareigojančią partnerystę su Rusija tam, kad neprarastų įtakos kanalų, kuriuos sukuria artimas bendradarbiavimas bei tarpusavio priklausomybė.
- Trečia, sprendimas sustabdyti derybas dėl naujojo partnerystės susitarimo taip pat nėra be trūkumų. Problema šiuo atveju yra ta, kad Rusija ne kartą pareiškė, kad ji nesiekia naujojo susitarimo bet kokia kaina. Kai Lenkija ir vėliau Lietuva vetavo derybų procesą, Maskva kantriai laukė ir išreiškė poziciją, kad lauks, kol „Europa apsispręs“. Netgi iškyla pavojus, kad Rusija galėtų apskritai pagrasinti, kad pati nutraukia derybas, o tai akivaizdžiai prieštarautų ES interesams.
- Galimi įtakos svertai:
- Pirma, reiktų pastebėti, kad Rusijai rūpi vieninga Vakarų pozicija. Maskva jautriai reaguoja į vieningą ES poziciją ir buvo akivaizdžiai patenkinta, kai rugsėjo 1 dienos Europos viršūnių taryba (EVT) nusprendė neįvesti rimtų sankcijų Rusijos atžvilgiu. Šiuo atveju žinant stiprią JAV poziciją, Europa turi galimybių padidinti savo spaudimą.
- Antra, Rusija yra labai jautri klausimams, susijusiems su jos tarptautiniu statusu ir prestižu. ES, kaip ir didžiosios jos narės, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, galėtų „sužaisti“ su Rusijos tarptautinio statuso klausimu, pavyzdžiui, rimčiau apsvarstant G7-G8 klausimą. Netgi stiprus vieningas diplomatinis spaudimas turėtų poveikį.
- Trečia, ES galėtų „paspausti“ Rusiją dėl tam tikrų praktinių reikalų, pavyzdžiui, dėl bendradarbiavimo sustabdymo tam tikrose mokslinėse tyrimų programose, ypač susijusiose su (aukštosiomis) technologijomis. Taip pat ES galėtų sustabdyti susitarimo dėl atominio kuro prekybos derybas, kurio šiuo metu ypač siekia Rusija.
Reiktų pridurti, kad ES privalo surasti jėgų kalbėti su Rusija stipresniu balsu. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad pastaruoju metu Rusija akivaizdžiai sugrįžo prie 19-o amžiaus „įtakos sferų“ mąstymo paradigmos, arba tiesiog prie realpolitik doktrinos. Apie tai byloja Rusijos kalbėjimas apie „privilegijuotus interesus“ jos kaimynystėje. Tokia realpolitik yra palaikoma agresyvaus nacionalizmo Rusijoje, ją supančių valstybių demonizavimo bei priešinimo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tie, kurie vadovaujasi realpolitik, vargu ar gali suprasti „minkštos galios“ kalbą. Tokiame kontekste labai svarbu, kad ES išryškintų savo „kietų“ instrumentų naudojimo potencialą. Kitu atveju ji rizikuoja Rusijos akyse atrodyti ne geranoriška ar „minkšta“, o tiesiog silpna.
Europos pozicija po Rusijos-Gruzijos karo
Europos reakcija į patį karą bei veiksmus po jo buvo nenuosekli. Viena vertus, būtų galima teigti, kad ES atsakas buvo greitas ir stiprus. Jau minėjome Europos šaudyklinės diplomatijos sėkmę konflikto metu bei po jo. Be to, ES buvo vieninga pasmerkiant Rusijos „neproporcingą atsaką“ į Gruzijos sprendimą užpulti Pietų Osetiją. Net ir tradiciškai Rusijai simpatizuojančios Vokietija ir Prancūzija laikėsi gana griežtos pozicijos ir iki šiol teigia, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos statusas negali būti derybų objektas.
Galima net teigti, kad rugsėjo 1 dienos Europos viršūnių taryboje buvo imtasi to, ką galima pavadinti sankcijomis. Šiame susitikime ES lyderiai vieningai sutarė, kad tol, kol Rusija neatitrauks savo karių iki rugpjūčio 7 dienos pozicijų, derybos dėl naujojo partnerystės susitarimo nebus tęsiamos. ES taip pat sutarė nusiųsti 200 stebėtojų misiją į Gruziją tam, kad prižiūrėtų, kaip Rusija laikosi savo įsipareigojimo išvesti karius iš konflikto zonos. ES taip pat nutarė suteikti Gruzijai 500 milijonų eurų per trejus metus paramą.
Tačiau reikia pastebėti, kad pastaruoju metu pradėjo rodytis ir kiek atlaidesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu, pabrėžiančios reikalingumą Rusiją įtraukti, o ne su ja konfrontuoti. Tokios nuotaikos sklandė per spalio 8 dienos ES-Rusijos energetikos ministrų susitikimą Prancūzijoje. O prieš tą pačią dieną vykusį susitikimą tarp Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo bei Prancūzijos prezidento Nikola Sarkozy, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernaras Kouchneris pareiškė, kad „tam tikri nesutarimai neturėtų stabdyti dialogo“.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel visai neseniai pamalonino prezidentą Medvedevą per jų susitikimą spalio 2 dieną Sankt Peterburge, kai ji pareiškė, kad Vokietija laikosi pozicijos nesuteikti Gruzijai NATO narystės veiksmų plano šį gruodį, nes „laikas tam netinkamas“. Reiktų atkreipti dėmesį, kad tai buvo išsakyta tuo metu, kai kitame susitikime Sankt Peterburge Vokietijos energetikos milžinė E.ON pasirašė susitarimą su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo kontroversiškuoju Šiaurės srovės dujotiekiu.
Kiti nuėjo dar toliau. Europos Komisijos prezidentas José Manuelis Barroso rugsėjį teigė, kad „ES nusprendė netęsti derybų dėl naujojo susitarimo su Rusija iki tol, kol Rusija neišves savo karių iš Gruzijos, išskyrus Pietų Osetiją ir Abchaziją, nes Rusijos kariai šiose teritorijose jau buvo anksčiau“. Kitaip tariant, Komisijos prezidentas išreiškė poziciją, kad ES turėtų užsimerkti prieš rugsėjo 8 dienos susitarimo nesilaikymą iš Rusijos pusės. Tikėtina, kad kai kurie kiti ES lyderiai taip pat ragins pradėti derybas dėl naujojo susitarimo, net jei Rusija iki galo neįgyvendins savo įsipareigojimų. Tokia pozicija būtų esminė nuolaida Maskvai.
Apibendrinant, susidaro įspūdis, kad santykiai tarp ES ir Rusijos grįžta į „kasdienių reikalų“ būseną. Tai vyksta nepaisant to, kad Maskva dar iki galo neįvykdė savo įsipareigojimų dėl karių atitraukimo ir, dar svarbiau, išliko nesukalbama dėl savo sprendimo pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Jei ES bus įstumta (ar pati pakryps) į poziciją priimti Rusijos sąlygas dėl pokonfliktinio status quo įtvirtinimo, tai, kas atrodė kaip pradinės ES diplomatinės pergalės, pavirs į reikšmingą diplomatinį bei politinį pralaimėjimą.
Šiuo požiūriu ES yra atsidūrusi kryžkelėje: nusileisti ar išlikti tvirtai Rusijos atžvilgiu. Kaip jau buvo minėta šiame straipsnyje, ES reikia imtis naujos „sustiprinto įtraukimo“ strategijos, kuri geriau atspindėtų pastarojo meto Rusijos užsienio politikos tendencijas. Leidimas Maskvai negerbti jos mažesnių kaimynių suvereniteto bei pasidavimas jos propaguojamai „įtakos sferų“ prieigai reikštų žengimą ypač pavojingu keliu. Grįžimas prie „kasdienių reikalų“ dar prieš Maskvai visiškai įgyvendinant savo įsipareigojimus primintų 20-ame amžiuje liūdnai pagarsėjusią „nuolaidžiavimo“ politiką. Kita vertus, tie, kurie ragina imtis Rusijos sulaikymo politikos, ignoruoja tradicinio „Europos metodo“ svarbą. Šis metodas implikuoja ilgalaikį, kompleksinį, kodifikuotą bendradarbiavimą, kuris turi potencialo susaistyti Rusiją ir ES bendrose bendradarbiavimo platformose ir transformuoti Rusijos veiksmus ilguoju laikotarpiu.
Būtų galima teigti, kad ES ir Rusijos derybos dėl naujojo partnerystės susitarimo turėtų atspindėti tokią „sustiprinto įtraukimo“ prieigą. Šiuo požiūriu ES turėtų siekti detalaus, visaapimančio, paketinio susitarimo su Rusija, kuris liestų kuo didesnį probleminių klausimų bei bendradarbiavimo sektorių skaičių. ES turėtų skatinti abipusiškumo principą, tačiau tokį, kuris remiasi europietiška „teisės viršenybės“, o ne rusiškąja „natūrinių mainų“ samprata. Tai reiškia, kad ES turėtų skatinti legalistinę abipusiškumo interpretaciją, o ne tą, kurios siekia Rusija ir kuri išryškina atskirų klausimų bei „analogiškos vertės“ abipusiškumą (kaip energetikos sektoriuje, kuriame Rusijos kompanijos gautų priėjimą prie Europos rinkų mainais už Europos kompanijoms suteiktą teisę dalyvauti Rusijos energetikos išteklių eksploatacijos projektuose).
Laisvos prekybos su Rusija susitarimas galėtų suteikti pagrindą tokiam teise pagrįsto abipusiškumo įtvirtinimui. Taip yra dėl to, kad Rusijos dalyvavimas ES vidinėje rinkoje turėtų lygiagrečiai vykti Rusijos ekonomikos liberalizavimui bei decentralizavimui. Kitaip tariant, Rusijos dalyvavimas ES rinkoje turi tiesiogiai priklausyti nuo struktūrinių reformų tuose Rusijos ekonomikos sektoriuose, kuriuose ji siekia „patekti į Europą“. Tokia prieiga turėtų potencialo sukurti mechanizmą, per kurį ES galėtų legitimiai priversti Rusiją bent iš dalies perimti ES acquis communautaire.
ES turi išlikti stipri ir nuosekli siekdama įtvirtinti savitą ES ir Rusijos partnerystės viziją. Akių užmerkimas prieš Rusijos įsipareigojimų nesilaikymą ar pasidavimas Rusijos propaguojamai „natūrinių mainų“ abipusiškumo sampratai neturėtų būti priimtini. Europai reikia įtraukti Rusiją, tačiau daryti tai principingai ir nuosekliai, kaip tai numato „sustiprinto įtraukimo“ prieiga.
Rokas Grajauskas
Rytų Geopolitikos Studijų Centras
