Nors tamplieriai geriausiai žinomi dėl savo karinių žygių, didžioji jų dalis buvo nekovojantys nariai (apie 90 proc.), sukūrę pažangiausią to meto finansinę sistemą – ankstyvąją bankininkystę.
Tamplierių iškilimas ir finansinė imperija
Po Pirmojo kryžiaus žygio krikščionims užėmus Jeruzalę, kelias nuo pakrantės iki šventųjų vietų piligrimams išliko itin pavojingas dėl plėšikų išpuolių. 1119 metais prancūzų riteris Hugues de Payens pasiūlė Jeruzalės karaliui Balduinui II ir patriarchui Warmundui įkurti vienuolių karinį ordiną piligrimų apsaugai. Karalius suteikė ordinui būstinę užimtoje Al Aksos mečetėje ant Šventyklos kalno. Pradžioje ordinas turėjo vos devynis riterius ir vertėsi itin skurdžiai – tai atspindėjo ir jų emblema, kurioje du riteriai joja ant vieno žirgo.
Padėtis iš esmės pasikeitė, kai tamplierius pradėjo remti įtakingas Bažnyčios veikėjas, Cistercijų ordino abatas šventasis Bernardas Klervietis. Jo pastangomis 1129 metais Trua susirinkime Bažnyčia oficialiai pripažino ordiną. Nuo to laiko tamplieriai sulaukė didžiulės finansinės paramos, žemių ir turtų iš visos Europos kilmingųjų.
Ordino galią dar labiau sustiprino popiežiaus Inocento II 1139 metais išleista bulė „Omne Datum Optimum“. Ji atleido ordiną nuo vietos įstatymų laikymosi, suteikė teisę laisvai kirsti sienas, nemokėti jokių mokesčių ir paklusti tik pačiam popiežiui.
Nors tamplierių riteriai su baltais apsiaustais ir raudonais kryžiais garsėjo kaip itin narsūs kariai, net 90 proc. ordino narių buvo nekovojantys asmenys. Jie valdė milžinišką ekonominę infrastruktūrą, kurią sudarė beveik 1 000 komandorijų ir įtvirtinimų Europoje bei Šventojoje Žemėje.
Siekdamas apsaugoti piligrimus nuo plėšikų, ordinas apie 1150 metus pradėjo išdavinėti akreditatyvus: piligrimas įnešdavo vertybes vietinėje tamplierių būstinėje Europoje, gaudavo dokumentą, o atvykęs į Šventąją Žemę pagal jį atsiimdavo lygiavertę sumą. Ši sistema tapo ankstyvąja bankininkystės forma. Ordinas pirko ūkius, vynuogynus, statė katedras, turėjo savo laivyną ir vienu metu net valdė visą Kipro salą, faktiškai veikdamas kaip pirmoji pasaulyje daugianacionalinė korporacija.
Karas Šventojoje Žemėje ir ordino žlugimas
Pirmieji tamplierių susidūrimai su musulmonų pajėgomis baigėsi pralaimėjimais, nes seldžiukai naudojo Europoje nematytą taktiką. Vėliau ordinas prisitaikė ir tapo svarbiausiu kryžiuočių valstybių strateginiu patarėju. Pirmoji užfiksuota tamplierių kova įvyko 1138 metais Tekoa mieste, į pietus nuo Jeruzalės, vadovaujant didžiajam magistrui Robertui de Craonui.
Ordinas greitai išsiplėtė į šiaurę – jau 1131–1137 metais jam buvo patikėta ginti kalnuotą Antiochijos ir Kilikijos Armėnijos pasienio regioną su Bagraso, Darbsako ir Roche de Roissel pilimis. Tamplieriai dalyvavo Antrajame kryžiaus žygyje, o 1149 m. gavo Gazos tvirtovę, kuri tapo pirmąja stambiausia jų pilimi pietinėje Jeruzalės karalystės dalyje.
Tačiau XII amžiaus viduryje situacija Šventojoje Žemėje ėmė keistis musulmonų naudai, ypač iškilus Saladinui. Krikščionių jėgas silpnino ir vidiniai nesutarimai bei tamplierių konfliktai su kitais ordinais – joanitais (hospitaljeriais) bei Teutonų ordinu. Po nesėkmingo Hatino mūšio 1187 metais Saladino pajėgos užėmė Jeruzalę.
Tamplieriai perkėlė savo būstinę į Akrą, o šiai žlugus 1291 metais – į Kiprą. Netekę paskutinio savo forposto Arvado saloje 1302 arba 1303 metais, kryžiuočiai galutinai prarado pozicijas Šventojoje Žemėje. Netekus karinės misijos, parama ordinui ėmė mąžti, o jų didžiulė įtaka, turtai ir nepriklausomumas nuo vietos valdžios kėlė didelę Europos monarchų įtampą.
Areštai, kankinimai ir bažnytinis teismas
1305 metais popiežius Klemensas V pasiūlė sujungti tamplierių ir joanitų ordinus, tačiau abiejų organizacijų magistrai tam pasipriešino. Tuo pat metu Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, kuris buvo prasiskolinęs tamplieriams dėl karo su Anglija, nusprendė pasinaudoti sklandančiais gandais apie ordino nusikaltimus, kad atsikratytų skolų ir perimtų jų turtą.
1307 metų spalio 13 d., penktadienio aušroje, Pilypas IV įsakė suimti Prancūzijos tamplierius, įskaitant didįjį magistrą Jacquesą de Molay. Ordino nariai buvo apkaltinti erezija, spjaudymu ant kryžiaus, Kristaus išsižadėjimu, nepadoriais bučiniais, homoseksualumu bei stabmeldyste – esą jie garbino stabą Bafometą arba nupjautą mumifikuotą galvą. Kankinami, daugelis suimtųjų prisipažino padarę šiuos nusikaltimus.
Nors vėliau, išsilaisvinę iš kankintojų gniaužtų, daugelis tamplierių savo parodymus atsiėmė, Pilypas IV užkirto kelią jų gynybai. 1310 metais jo nurodymu dešimtys ordino narių Paryžiuje buvo sudeginti ant laužo. Spaudžiamas Prancūzijos karaliaus, Klemensas V 1312 metais Vienos susirinkime oficialiai paleido ordiną bulėmis „Vox in excelso“ ir „Ad providam“, o didžiąją dalį tamplierių turto perdavė joanitams.
Paskutinis ordino didysis magistras Jacquesas de Molay ir Normandijos preceptorius Geoffroi de Charney atsiėmė savo prisipažinimus ir viešai pasiskelbė esantys nekalti. Karaliaus sprendimu abu dvasininkai 1314 metų kovo 18 d. buvo gyvi sudeginti Paryžiuje. Pasakojama, kad liepsnose J. de Molay sušuko, jog popiežius Klemensas ir karalius Pilypas netrukus susitiks su juo prieš Dievo teismą. Klemensas V mirė po mėnesio, o Pilypas IV – tų pačių metų pabaigoje.
Popiežiaus išteisinimas ir ordino struktūra
Kitose Europos šalyse tamplieriai nebuvo taip persekiojami. Pavyzdžiui, Portugalijos karalius Dionizas I atsisakė persekioti riterius – jo šalyje tamplieriai tiesiog persitvarkė į Kristaus ordiną ir išsaugojo savo turtą.
2001 metais Vatikano archyvuose buvo aptiktas Šinono pergamentas, datuojamas 1308 m. rugpjūčio 17–20 d. Šis dokumentas įrodo, kad popiežius Klemensas V dar prieš oficialiai paleisdamas ordiną buvo išteisinęs tamplierius dėl visų erezijos kaltinimų ir sugrąžinęs jiems sakramentus. Dabartinė Katalikų Bažnyčios pozicija yra tokia, kad tamplierių persekiojimas buvo neteisingas, o popiežius Klemensas V veikė spaudžiamas viešo skandalo ir karaliaus Pilypo IV įtakos.
Savo klestėjimo viršūnėje ordinas turėjo nuo 15 000 iki 20 000 narių ir buvo griežtai suskirstytas į tris pagrindines klases:
- Riterius brolius (kilminguosius, nešiojusius baltus apsiaustus su raudonu kryžiumi, veikusius kaip sunkioji kavalarija);
- Seržantus brolius (nekilminguosius, dėvėjusius juodus arba rudus apsiaustus, atlikusius amatininkų, valdytojų ir lengvosios kavalarijos vaidmenį);
- Kapelionus brolius (įšventintus kunigus, rūpinusius dvasiniais poreikiais).
Ordinui vadovavo iki gyvos galvos skiriamas didysis magistras, kurio būstinėje dirbo senšalas, maršalas, daperis, iždininkas ir kiti aukšto rango pareigūnai, sudarę patariamąją tarybą – konventą.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
