Prieš kiek laiko Rusijos nesisteminės opozicijos politikai B. Nemcovas ir V. Milovas paskelbė dabartinio Rusijos ministro pirmininko V. Putino veiklos įvertinimą – „Putinas. Rezultatai. 10 metų“ (dokumentą galima rasti adresu
Dokumentas susideda iš kelių dalių. Kiekvienoje jų kalbama apie atskirą Rusijos problemą ir samprotaujama, ką V. Putinas (ne)padarė, kad ji būtų išspręsta. Pirmiausia akcentuojama, kad šalyje klesti korupcija ir turtėja V. Putino bičiuliai. Su tuo sunku nesutikti. Viename iš savo pasisakymų V. Putinas pareiškė: „Ką daryti norint pažaboti korupciją – turbūt reikia karti. Tačiau tai ne mūsų metodas.“ Iš tikrųjų Rusijos sąlygomis šis metodas būtų ne pats blogiausias. Žinoma, karti Raudonojoje aikštėje korumpuotųjų nebūtina (nors pavargusiai nuo vagių rusų tautai ši idėja tikrai patiktų), bet sugriežtinti bausmes už korupciją (pavyzdžiui, Kinijoje korumpuotiems pareigūnams be jokio gailesčio įvykdoma mirties bausmė) neabejotinai reikėtų. Čia pat V. Putinas kalba apie antikorupcinę D. Medvedevo programą ir efektyvų jos įgyvendinimą. Tačiau apie kokį efektyvumą galima kalbėti, jeigu šios programos įgyvendinimas labiausiai priklauso nuo korumpuotos biurokratijos. Trumpai sakant, korupcijos reikalai Rusijoje tebėra labai sudėtingi ir kokios nors pastebimos prošvaistės šioje srityje kol kas nematyti.
Toliau autoriai aptaria demografinę Rusijos problemą ir su sveikatos apsauga susijusius momentus. Jie visai teisingai pabrėžia, kad šalies gyventojų skaičius vis mažėja ir kad rusai vis daugiau geria. Kita vertus, yra ir teigiamų tendencijų, apie kurias B. Nemcovas ir V. Milovas kažkodėl nerašo. Pavyzdžiui, jie nenurodo, kad pastaraisiais metais Rusijos gyventojų mažėjimo tempas sulėtėjo[2], valstybės išlaidos sveikatos apsaugai (taip pat ir dėl to, kad vykdomas nacionalinis projektas „Sveikata“) akivaizdžiai padidėjo.[3]
Pagaliau visiškai neargumentuotas atrodo dokumento autorių teiginys, liečiantis migracijos aspektą: „Praėjusį dešimtmetį į Rusiją atvažiavo apie 8 mln. rusakalbių migrantų iš buvusių SSRS respublikų. Atėjus į valdžią Putinui šis procesas staiga sulėtėjo.“ Akivaizdu, kad žlugus Sovietų Sąjungai dalis rusų nusprendė grįžti į Rusiją, o vėliau jų migracija natūraliai sumažėjo, todėl nereikia kaltinti V. Putino. Kita vertus, jam galima papriekaištauti dėl mažo tėvynainių grįžimo į gimtinę programos efektyvumo. Pirmas jos įgyvendinimo etapas sužlugo. Šiuo metu ją ruošiamasi atnaujinti, tačiau nėra jokios garantijos, kad neigiamas rezultatas nepasikartos.[4] Taip yra dėl nepakankamo programos finansavimo ir dėmesio tėvynainiams (jų pritraukimui) trūkumo iš regionų, kur jie persikelia, valdžios ir Rusijos ambasadų užsienyje darbuotojų. Apibendrinant galima teigti, kad nors Rusijos valdžia pastaruoju metu vis aktyviau kalba (taip pat ir strateginiuose dokumentuose) apie paramą tėvynainiams, realiai toji parama dažniausiai tik kalbomis bei viešųjų ryšių akcijomis ir apsiriboja.
Trečia, B. Nemcovas ir V. Milovas negalėjo praleisti progos pakritikuoti Kremlių už nediversifikuotą ekonomiką. Jie kaltina V. Putiną, kad jo valdymo metais Rusija tapo dar labiau priklausoma nuo energijos šaltinių eksporto. Iš tiesų negalima priekaištauti dėl to, kad jis padidino naftos ir dujų pardavimą, nes tai buvo lengviausias būdas gauti Rusijai reikalingų pinigų. Tačiau autoriai teisingai kritikuoja V. Putiną už nesugebėjimą pradėti efektyvų ekonomikos modernizacijos procesą turint daug laisvų pinigų. Šiuo metu didelės viltys siejamos su Skolkovo projektu (JAV Silicio slėnio analogas), tačiau bent jau kol kas jis atrodo kaip O. Benderio kalbos apie Naujuosius Vasiukus.
Kita vertus, kai kuriais atvejais B. Nemcovas ir V. Milovas akivaizdžiai perlenkia socialinės ekonominės kritikos lazdą. Pavyzdžiui, jie rašo: „Tokia [Rusijos] ekonomika gali „pakilti nuo kelių“ tik gaudama nuolatinę paramą iš Vakarų pigių kreditų pavidalu.“ O juk Rusijos užsienio skola nuo 158,7 mlrd. dolerių 2000 metais sumažėjo iki 37,6 mlrd. dolerių 2010 metais [5] (nors korporacinės užsienio skolos tebėra didelės, jas iš dalies galima vertinti kaip valstybinę skolą, turint omenyje „valstybinį“ Rusijos ekonomikos pobūdį). Antra, dokumento autoriai teigia, kad ekonomikos nuosmukis Rusijoje dėl prasidėjusios krizės buvo vienas didžiausių pasaulyje, o 8-iose iš 12-os NVS šalių 2009 m. net buvo užfiksuotas ekonominis augimas. Pirmiausia būtina pripažinti, kad iki krizės Rusijoje didėjo realiosios gyventojų pajamos[6] ir be perstojo gana sparčiu tempu (tegul ir dėl energetinio eksporto) augo BVP[7]. Taip pat pabrėžtina, kad nuo krizės rimtai nukentėjo net labiausiai išsivysčiusios Vakarų šalys (ką jau kalbėti apie NVS valstybes[8]), kurioms jau vienaženkliai nuosmukio procentai reiškia dideles problemas, turint omenyje jų ekonomikų dydį). Trečia, B. Nemcovas ir V. Milovas, jeigu pažiūrėsime į oficialius Rusijos duomenis (kuriais jie mėgsta remtis), tiesiog meluoja rašydami: „Visais Putino valdymo metais pensijos buvo mažesnės už minimalų pragyvenimo lygį.“ Šiuo metu vidutinė pensija Rusijoje siekia 7000 rublių[9], o minimalus pragyvenimo lygis yra apie 5000 rublių. Ketvirta, autoriai pabrėžia, jog šalyje 18,5 mln. gyventojų gyvena už skurdo ribos, tačiau kažkodėl nerašo, kad tokių piliečių skaičius nuolat mažėja.[10]
Baigiant būtina tarti keletą žodžių apie B. Nemcovo ir V. Milovo kritikuojamus stambius Rusijos projektus ir situaciją Kaukaze. Jame padėtis iš tikrųjų yra sudėtinga, tačiau rusiškojo Kaukazo atskilimo nuo „didžiosios žemės“ grėsmė šiuo metu yra minimali – vien dėl to, kad tuo nėra suinteresuoti vietiniai klanai, tuomet prarasiantys „centro“ dotacijas, kurias galima išvogti. Taip pat kaip tikra demagogija skamba teiginys: „Atkreipia dėmesį faktas, kad po [Abchazijos ir Pietų Osetijos] nepriklausomybės pripažinimo staiga padidėjo teroristinių aktų skaičius – 2009 m. jis išaugo daugiau kaip 50 procentų.“ Kiekvienam aišku, kad teroristinių išpuolių skaičius šiaip sau nedidėja. Akivaizdu, kad tai lemia finansavimas. Vadinasi, kažkas (kas – kitas klausimas) nusprendė, kad būtų prasminga padidinti įtampą Rusijos Kaukaze, o Gruzijos separatistinių teritorijų pavyzdžio argumentas skamba juokingai. Kita vertus, dokumento autoriai visiškai teisingai aiškina, kad šiame Rusijos regione beveik nesprendžiamos socialinės ekonominės problemos (pirmiausia nedarbo), kurios ir skatina jaunimą dalyvauti teroristinėje veikloje. Antra, specialiųjų tarnybų suaugimas su politika ir verslu labai kenkia jų efektyvumui (jos užsiima ne tuo, kuo turėtų), todėl didžiausiuose Rusijos miestuose bombos sprogsta vis dažniau.
Pagaliau, projektų klausimas. Čia yra du momentai. Dėl dujotiekių („Šiaurės srauto“ ir „Pietų srauto“), ką jau kalbėti apie Rusijos sutartį dėl laivyno su Ukraina, tai autorių geopolitinė ir geoekonominė situacijos analizė šiuo atveju yra minimali ir paviršutiniška. Neabejotina, kad organizuojant olimpiadą Sočyje bei Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalių ekonominio bendradarbiavimo suvažiavimą Vladivostoke daug pinigų bus išvogta, tačiau ką nors daryti stengiantis užkirsti kelią machinacijoms yra geriau nei nedaryti nieko.
Išvados
Kalbant apie B. Nemcovo ir jo kolegos paruoštą dokumentą galima klausti, kokią jie turi moralinę teisę kritikuoti V. Putiną, juk liberalų (taip pat ir paties B. Nemcovo) valdymo laikais Rusijoje buvo dar blogiau praktiškai visais aspektais. Tačiau atsakymas „pats tu kvailys“ nėra konstruktyvus. Taip, autoriai gudrauja: kas yra neigiama V. Putino ir D. Medvedevo valdomoje šalyje, jie pabrėžia; jei kas nors nepasikeitė, jie sako – galima būtų geriau; kas jiems yra nepatogu, nutyli. Tačiau bet kuriuo atveju Rusijoje būtina kalbėti apie tas problemas, kurias išryškina B. Nemcovas ir V. Milovas. Dar daugiau – jas reikia spręsti. Kaip – pasakyti sunku. Tikriausiai nei V. Putinas, nei D. Medvedevas nėra Rusijos priešai, bet kol kas jie negali pakeisti bendros neigiamos šalies raidos tendencijos. O gal nesugeba? Kad įvyktų proveržis, Rusijai yra būtinas gyvybės ir mirties pobūdžio iššūkis (pavyzdžiui, pasaulio perėjimas prie naujų energijos šaltinių, tuomet Rusijos nafta ir dujos taptų niekam nereikalingos), su kuriuo ji arba herojiškai susidoros, arba galutinai suskils. O kol kas labiau teisūs negu neteisūs yra B. Nemcovas ir V. Milovas (kad ir kokie šališki jie būtų) bei tie, kurie sako, jog šiuo metu Rusijoje yra labiau stagnacija nei stabilumas, o tiksliau – stabili stagnacija.
Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas
[1] Įdomią dokumento analizę taip pat galima rasti
[2] „В России снижается уровень смертности“,
[3] „Государственные расходына здравоохранениев Российской Федерации: проблемы и пути их решения“,
[4] „Программа переселения соотечественников близка к провалу“,
[5] „Внешний долг России“,
[6] „В 2010 году россияне ожидают рекордного роста реальных доходов – на 16 %“,
[7] „Экономика России“,
[8] „По итогам первого полугодия 2009 года среди стран-участниц СНГ Украина заняла первое место по спаду ВВП – 20,3 %“,
[9] „Средняя пенсия в России за год выросла на 60 процентов и составила 7,1 тысячи рублей“,
[10] „13,1 % населения России живет за чертой бедности“,
