2019-ųjų lapkričio 9-ąją istorikas buvo ištrauktas iš Moikos upės: jau pakeliui į ligoninę jo rankinėje medikai aptiko nupjautas moters rankas. Tyrimo duomenimis, 63-ejų istorikas pykčio priepuolio metu nušovė A. Ješčenko. Bandydamas atsikratyti nusikaltimo įrodymų lavoną jis sukapojo, o dalis bandė nuskandinti upėje.
Šių metų spalio 12-ąją vykusiame teismo procese jis iškart pripažino kaltę – ir rezonansinio nusikaltimo įvykdymu, ir neteisėtu šaunamojo ginklo laikymu. Būtent namuose laikytu nupjautvamzdžiu šautuvu jis ir nušovė savo sugyventinę. Tačiau duodamas parodymus jis pasirinko kalbėti ne apie savo įvykdytą nusikaltimą, rašoma BBC.
Istorijos docentas piktinosi žiniasklaidoje išplitusiu teiginiu, kad mėgo dažnai puoštis Napoleono munduru. Pasak vyro, jis niekada, išskyrus filmavimą kine, taip nesirengė, o susitikimų istorine tematika metu dėvėdavo Napoleono kariuomenės divizijos generolo mundurą.
Žmoną nužudęs istorikas taip pat nusprendė išsamiai papasakoti apie savo vaidmenį Rusijos istorinės rekonstrukcijos judėjime.
„Aš įkvėpiau gyvybę rekonstrukcijai“, – aiškino jis ir netrukus sulaukė kelių prokuroro pastabų, kad būtų labiau kalbama apie esmę – įvykdytą nužudymą.
„Prezidentas (Putinas) pažymėjo mano indėlį patriotizmo vystyme! Man atėjo du laiškai! Tai jums nėra svarbu? – įsikarščiavęs aiškino O. Sokolovas. – Tai turi tiesioginį ryšį su mano asmenybės charakteristika“.
Grožio idealas
„Man ji buvo grožio idealas“, – apie savo buvusią studentę Anastasiją Ješčenko kalbėjo kaltinamasis. Jo paties teigimu, jis nebandė su ja užmegzti santykių: „Aš maniau: tokia padori mergina, tikriausiai ji su kuo nors draugauja“.
O. Sokolovo teigimu, santykiai tarp dėstytojo ir studentės prasidėjo 2014-aisiais, kuomet „išvydo pirmoje eilėje sėdinčios Anastasijos susižavėjimo kupiną žvilgsnį“.
„Pirmoji lekcija lapkritį. Visi studentai išėjo, aš renkuosi savo portfelį – durys staiga atsiveria, užeina ji, uždaro po savęs duris ir prieina prie pat, beveik liečiamės nosimis. Ten jau viskas buvo visiškai aišku…“, – pasakojo apie santykių pradžią docentas.
„Nuo 2017-ųjų mes gyvenome kartu, faktiškai civiline santuoka, ir mums buvo nuostabu, tai buvo tikra meilė, amžiaus skirtumas visiškai nesijautė. Nusprendėme, kad turėsime sūnų ir dukrą. Ir čia mūsų gyvenime atsirado aplinkybė. Ne, tai buvo siaubūnas, – dramatiškai tęsė O. Sokolovas. – Baisus siaubūnas, kuris sulaužė mums gyvenimus!“
Konfliktas su kitu istoriku
Tas „siaubūnas“, kaip paaiškėjo vėliau – žinomas Rusijoje istorikas Jevgenijus Ponasenkovas. 2018-aisiais jam buvo skirtas „VRAL (rusiškai – melavo) garbės akademiko“ vardas – už tariamą melagingą istorijos interpretaciją. Tuomet O. Sokolovas kritikavo J. Ponasenkovo išleistas istorines knygas, paviešino tai internete.
Neilgai trukus geriausiu Napoleono laikų istorijos specialistu save vadinantis J. Ponasenkovas, anot O. Sokolovo, ėmėsi keršyti. Docento teigimu, jis susidūrė su visa apimančiu persekiojimu, tiek paties J. Ponasenkovo, tiek ir jo sekėjų.
J. Ponasenkovas taip pat atskleidė, kad O. Sokolovas dar 2008-aisiais yra pririšęs kitą merginą prie kėdės ir ją sumušęs.
„Taip, gavo ji per veidą, taip buvo pašūkavimų, tačiau tokie epizodai pas kiekvieną žmogų gyvenime būna. Ir šis epizodas buvo pateiktas taip (žiniasklaidoje), kad štai, sadistas tyčiojasi iš merginų“, – teisme aiškinosi O. Sokolovas.
Pasak teisiamojo, juodinimo atmosfera atsiliepė Anastasijai, kuri tapo „be proto įsiaudrinusi“.
Teismui istorikas pateikė iki tol niekur neįvardintą faktą: tariamai Anastasija susirado kažkokį meilužį-recidyvistą, su kuriuo sutarė nusikalstamu būdu išvilioti iš docento butą.
Pasak istoriko, „nuostabioji Nastia, kuri kalbėjo kaip princesė, pradėjo keiktis kaip banditas. Kiekvienas išėjimas pas vaikus buvo palydimas skandalu“.
Jo teigimu, būtent užsiminimas apie vaikus iš ankstesnės santuokos ir tapo jų paskutinio kivirčo priežastimi: pasak O. Sokolovo, Anastasija pradėjo įžeidinėti jo vaikus ir linkėti jiems mirties.
Toliau teismui buvo pateikta realybėje sunkiai įsivaizduojama teorija: tariamai J. Ponasenkovas sužinojo apie Anastasijos romaną ir pagrasino paviešinti šią informaciją, jeigu ji neišprovokuos savo sutuoktinio smūgio. Istoriko teigimu, sumušimo faktu būtų pasinaudota tam, kad jis būtų išvarytas iš universiteto, „lauktų absoliuti gėda“.
Konflikto metu Anastasija buvo išbėgusi į lauką be viršutinių drabužių, o grįžusi „puolė peiliu pjaustyti šaliką, kurį jai dovanojau“. „Kaip galima tai sustabdyti, ką daryti? Aš nusprendžiau išgąsdinti ją šūviu, kad užkimščiau tą įžeidimų srautą. Bet kuris vyras, kuris turi širdį, negali atlaikyti vaikų įžeidinėjimo“, – teismui pasakojo O. Sokolovas.
Vyro teigimu, jis išėjo į kitą kambarį pasiimti spintoje gulintį šautuvą, o grįžus į koridorių buvo „puolamas su peiliu rankoje“. „Aš automatiškai iššoviau į jos pusę. Toliau išvis nieko nepamenu“, – aiškino jis.
Savo atminties spragas istorikas aiškino tuo, kad jam protą aptemdė Anastasijos žodžiai.
„Aš ne maniakas, aš įsimylėjęs žmogus“
Pasak istoriko, atmintis jam grįžo, kuomet jis stovėjo prie Moikos upės kranto. Jis įkišo ranką į kišenę ir ten aptiko telefoną, bet ne savo, o Anastasijos.
„Aš ištraukiau iš kišenės telefoną, ir mane visą nusmelkė, kad nutiko kažkas siaubingo, ir aš mečiau jį į vandenį, kaip kažką baisaus“, – pasakojo O. Sokolovas.
Dabar jis jau apgailestauja, kad telefonas yra prarastas: įsitikinęs, kad jame galima būtų aptikti susirašinėjimą su meilužiu.
O. Sokolovas neneigė, kad bandė nuslėpti nusikaltimą: todėl sukapojo savo merginos kūną ir net priėmė svečius kitą dieną po nusikaltimo įvykdymo.
Savo ilgo monologo apie santykius su Anastasija O. Sokolovas kreipėsi į savo jaunėles dukras, žinodamas, kad teismo procesas yra transliuojamas internetu: „Anksčiau ar vėliau šį interviu jūs išvysite. Aš jus labai myliu! – drebančiu balsu sušuko jis. – Įžeidimai mane privedė prie beprotybės, nes įžeidinėjo jus!“
Viso teismo proceso metu O. Sokolovas Anastasijos nužudymą vadino „tragedija“ arba „žūtimi“. Kaltino dėl visko tą patį istoriką Jevgenijų Ponasenkovą.
„Jeigu ne Ponasenkovas, mes gyventume dabar laimingai, – įsitikinęs jis. – Aš ne maniakas, aš įsimylėjęs žmogus, iš kurio išsityčiojo!“
