Toks darinys, dar vadinamas „cumulonimbus flammagenitus“ debesimi, gali susidaryti per ugnikalnių išsiveržimus arba, kaip šiuo atveju, kai miško gaisras įkaitina orą prie žemės, priversdamas jį sparčiai kilti į viršų.
Kylantis oras atvėsta ir virsta debesimi, arba gaisro debesimi: tai audringa masė, galinti generuoti savo vėjus, kurie dar labiau sustiprina gaisrą. Jei debesis tampa labai didelis, jis gali sukelti net žaibavimą.
Iki šiol tokie reiškiniai buvo stebimi tik gaisrų dažnai kamuojamose Australijoje ir Šiaurės Amerikoje. NASA juos vadina „ugnį spjaudančiais debesų drakonais“.
Kas juos sukelia?
FNSPF atstovas leitenantas pulkininkas Ericas Brocardi (Erikas Brokardi) teigė, kad „temperatūros kilimas gaisro židinyje yra toks ekstremalus, kad intensyvus karštis kyla aukštyn stulpu ir viršuje susiduria su vėsesnėmis oro masėmis. Šis kontaktas sukuria pirokumulonimbusą – arba gaisro debesį, – nors, deja, jame nėra drėgmės. Šis dūmų debesis sukuria savo orų sistemą, todėl viskas, kas pasitaiko jo kelyje, gali savaime užsidegti.“
„Debesyje formuojasi žaibai, kurie trenkia į žarijas ant žemės ir dar labiau kursto gaisrą (...) Tai sukelia žemą, griausmingą garsą“, – teigė ugniagesys.
„Nors tokio tipo gaisrai reguliariai kyla Kanadoje ir Australijoje, Prancūzijoje tai yra precedento neturintis įvykis“, – tvirtino jis.
Ar įmanoma jį suvaldyti?
„Mes susiduriame su vadinamuoju konvekciniu gaisru, kuris sukuria savo vėjus – vėjus, kurie nuolat keičia kryptį, skirtingai nei įprastas gaisras, plintantis kūgio forma. Dėl to jis plinta į visas puses ir suformuoja daugybę gaisro frontų, todėl situacija tampa visiškai nenuspėjama“, – sakė E. Brocardi.
„Nežinome, kaip gaisras plėsis; gaisro frontas nuolat keičiasi. Negalime su juo kovoti tiesiogiai. Tai Dovydo ir Galijoto scenarijus: idėja tokia, kad tam tikru momentu rasime silpną vietą ir smūgiuosime ten“, – teigė jis.
„Išsigelbėjimas ateis arba iš dangaus – lietaus pavidalu, nors turėtų smarkiai lyti tris dienas, – arba radus būdą nukreipti gaisrą ten, kur jis užges savaime. Pavyzdžiui, link jūros“, – aiškino prancūzas.
Ar ugniagesiai turi vilties?
„Pasiekėme „operacinio neįmanomumo“ tašką, kuris reikalauja pripažinti strateginio atsitraukimo būtinybę – suprasti ir pripažinti gamtos jėgą, kurios negalime kontroliuoti“, – teigė ugniagesys.
„Tai reikalauja (...) žinoti, ką galima padaryti, o svarbiausia – ko ne. Situacija vietoje yra labiau gynybinė nei puolamoji; tai į karą panašus scenarijus, kai esame nuolat bombarduojami ir privalome visus saugiai evakuoti“, – sakė jis.
„Suprantame, kad susidūrėme su situacija, kurioje esame bejėgiai. Vis dėlto tas bejėgiškumas nepalieka vietos nevilčiai. Tikrai visos dedamos pastangos duos rezultatų. Negali būti nė kalbos, kad ugniagesiai jaustų, jog jų darbas vietoje yra veltui“, – tvirtino prancūzas.
„Kiekvienas veiksmas – kritinių objektų gynimas, gyvūnų gelbėjimas – įkvepia naujos gyvybės jų pastangoms, kurias skatina nuožmus ryžtas. Yra paramos pajėgos, pasiruošusios juos pakeisti. Tačiau ne visi ugniagesiai iš visos Prancūzijos gali tiesiog susirinkti čia, nes rizika egzistuoja visur. Turime išlaikyti liniją“, – kalbėjo jis.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
