Europos Sąjungos (ES) ir Baltarusijos santykiai – tai daug neatsakytų klausimų ir neaiškių strategijų. Tai ir Rytų partnerystė, ir nuolatinis balansavimas tarp Rytų ir Vakarų, ir besimezgančios Minsko pastangos (tikriausiai priverstinės) šiek tiek liberalizuoti valdantįjį režimą. Dabar ES, užuot taikiusi Baltarusijai izoliacijos politiką, bando palaikyti su ja konstruktyvesnį dialogą. Izoliacijos politika nieko gero nedavė nei ES, nei Baltarusijai, tik padėjo stiprėti prezidento Aleksandro Lukašenkos autoritariniam režimui. O demokratinio pobūdžio reformas šioje šalyje gali paskatinti tik pragmatizmu grindžiama politika. Su jos pagalba tikriausiai būtų galima sumažinti Rusijos įtaką Baltarusijai, o gal net ir „išstumti“ ją iš šios įtakos.
Baltarusijos valdančiojo režimo prigimtis Europai jau seniai kelia susirūpinimą. Ne veltui ši šalis kartais vadinama Rytų Kuba, ypač kai kalbama apie žmogaus teisių problemas, politinių partijų veiklos ir spaudos laisvių apribojimus. Vis dėlto, nepaisydama šių problemų, ES investuoja į Baltarusiją daug politinio kapitalo ir remia partnerystės su ja politiką, nors ir gana aštriai kritikuoja šalies vadovybę dėl demokratijos trūkumo, opozicijos persekiojimo.
Paskutiniu metu ES stengiasi skatinti Minsko žingsnius demokratijos, žmogaus teisių ir įstatymo viršenybės laikymosi linkme. ES narės Lenkija, Lietuva ir Latvija – aktyviausios gerėjančių santykių su Baltarusija rėmėjos. Taip yra dėl bendrų šių valstybių istorinių, etninių, komercinių, kaimyninių ir netgi šeiminių ryšių.
A. Lukašenkos režimas, prispaustas ekonominės krizės ir nebegaudamas tokios dosnios kaip anksčiau paramos iš Rusijos, nusprendė šaliai reikalingos paramos ieškoti Europoje. Tačiau siekiant bendradarbiavimo su ES yra svarbūs abipusiai žingsniai, nes Europos teikiama pagalba nėra besąlygiška. ES pasisako už pagarbą pagrindinėms demokratinėms nuostatoms, tai rodo ir neseni jos aukštų pareigūnų pareiškimai. Viena svarbiausių tokių nuostatų – opozicijos veiklos nevaržymas.
Tačiau politinė opozicija Baltarusijoje yra beviltiškai susiskaldžiusi, ji nepajėgia sukurti nors kiek rimtesnio iššūkio A. Lukašenkos, kuris šalyje yra gana populiarus, režimui. Tai atspindi kaimo ir vyresnių šalies gyventojų, vertinančių socialinį stabilumą, nuotaikos. Demokratijos plėtra ir didesnė ekonominė gerovė ateityje šiai šalies populiacijos daliai nėra aktualus siekis, svarbiausia jai – socialinė tvarka.
Nuo pat savarankiškos valstybės susikūrimo 1991 m. Baltarusijai buvo ypač svarbi parama iš Rusijos, dar svarbesnė ji tapo per ekonominę krizę. Taigi gyvenimo realybė verčia šalies vadovybę pasirinkti pagrindinį rėmėją, nes A. Lukašenkos „žaidimo“ su pažadais Rusijai (vienytis į bendrą valstybę, pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę ir t. t.) galimybės eina į pabaigą. Rusijos vadovybės taip pat nebejaudina jausmingos A. Lukašenkos deklaracijos apie giminingas slavų tautas, prisiminimai apie bendrą kovą prieš fašizmą ir kt.
Baltarusijos pastangos suartėti su ES kelia nerimą Rusijai, nes tai yra rimtas iššūkis jos įtakai vakarinei kaimynei. Tačiau Baltarusijai reikalinga ne tiek alternatyva priklausomybei nuo Rusijos, kiek reali finansinė ES ar kitų tarptautinių institucijų parama. Kita vertus, žmogaus teisių padėtis Baltarusijoje blogėja, tad ES pasirengimas toliau gerinti santykius su Baltarusija priklauso nuo konkrečių šios valstybės vadovybės veiksmų žmogaus teisių ir demokratijos srityse.
Aptariant ES paskelbtą Rytų partnerystės programą svarbu pažymėti, kad pagrindiniai jos tikslai yra skatinti demokratijos plėtros procesus šešiose ES rytinėse kaimynėse – Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje, stiprinti jų tarpusavio ekonominius ryšius ir bendradarbiavimą su ES. Tokios kaimynystės politikos poreikis didėja ir dėl visuotinio ekonominio nuosmukio. Galimas iššūkis šioms šešioms kaimynėms būtų laisvos prekybos režimo su ES sukūrimas ir bendradarbiavimas energetinio saugumo srityje, o ilgalaikis tikslas – visiška vizų režimo su ES šalimis liberalizacija.
Pažymėtina, kad Rytų partnerystės programa nesiūlo greitų vaistų krizei įveikti, bet ji remia institucijas, kovojančias su valstybių ekonominiu pažeidžiamumu. Jį sukuria netobulas rinkos dėsnių taikymas, silpnos kontrolės institucijos, įsigalėjusi korupcija. Todėl ES siūlo paramą institucijoms kovai su šiomis negerovėmis stiprinti.
Rytų partnerystės valstybes vargina ir politinio nestabilumo problemos. Demokratijos lygis jose nėra aukštas, valdžios pasikeitimas kurioje nors šalyje paprastai siejasi su ilgesniu ar trumpesniu politiniu ir net ekonominiu nestabilumu. Todėl svarbu, kad politinių ES vertybių perėmimas skatintų reformas šiose srityse.
O štai Rusijoje vyrauja požiūris, kad Rytų partnerystės programa yra nukreipta prieš ją. Tačiau ES akcentuoja, kad Rusija taip pat būtų mielai priimama dalyvauti ES programose, jeigu jai tiktų tų programų politinės nuostatos. Svarbu turėti galvoje, kad Rytų partnerystės programa neteikia problemų, su kuriomis partnerės susiduria, sprendimų, juo labiau – jų neišsprendžia. Vis dėlto ES yra įsipareigojusi teikti politinę ir iš dalies ekonominę paramą minėtų valstybių vidaus reformoms ir perėjimui į demokratiją.
Rytų Europos studijų centras (Vilnius) aptaria įvairius ES ir Baltarusijos dialogo aspektus. Kaip minėta, ES mėgina pereiti prie labiau pragmatinių, izoliaciją mažinančių santykių, tačiau tada ignoruojami Minsko režimo nusižengimai demokratijai, išryškėja ES pozicijų nenuoseklumas. Juk siekiant mažinti Baltarusijos izoliaciją, kviečiant ją dalyvauti Rytų partnerystės programoje, artimesnio bendradarbiavimo sąlyga buvo demokratinės reformos šalyje. Tiesa, tam tikrų pokyčių buvo, bet jie nedideli, galima sakyti – vien kosmetiniai (kai kurios nuolaidos oponentams dar nereiškia autoritarizmo atsisakymo). Briuselis Baltarusijai tiksliai nepabrėžė savo reikalavimų dėl žmogaus teisių ir demokratinių vertybių įgyvendinimo, tačiau bendrą kryptį nurodė. Jos ir reikėtų laikytis, ir ne tik kalbomis, bet ir konkrečiais veiksmais.
O dabar Baltarusijos visuomenei pranešama, kad santykiuose su ES vyrauja konstruktyvus dialogas ir esminių problemų aptarimas. Tačiau retorikos neužtenka, reikia realiai įvertinti reformų pažangą. Vis dėlto manytina, kad ES pozicija yra dviprasmiška. Baltarusija reformas vykdo labai lėtai, nenoromis, ir ES tai toleruoja. Todėl pasigirsta nuomonių, kad ES tokiu pakantumu menkina savo įvaizdį. Gal taip yra dėl to, kad trūksta ilgalaikės strategijos Baltarusijos atžvilgiu, rimtesnių poveikio šiai šaliai instrumentų?
Palaikant santykius svarbūs yra ir ekonominiai veiksniai, tokie kaip ES valstybių ekonominiai interesai Baltarusijoje. Investuodama šioje šalyje, ES tuo pačiu mažina Rusijos įtaką Baltarusijoje, o A. Lukašenka vis dar bando išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų. ES deklaruoja suteikianti Baltarusijos visuomenei šansą, tačiau, deja, jis tampa ir galimybe valdančiajam elitui išlikti valdžioje. Pasak Rytų Europos studijų centro, svarbu dirbti su Baltarusija tiek pačioje toje valstybėje, tiek Briuselyje.
Baltarusija nenori įsileisti į savo dispoziciją nei vienų, nei kitų – nei Vakarų, nei Rusijos. Valstybė nelinkusi pasikliauti nė viena iš šių pusių, juolab nenori, kad jos diktuotų jai. Juk Baltarusija yra tarp ES ir Rusijos, o gyvenimas tarp dviejų gigantų nėra paprastas. Todėl ji ir blaškosi, reikiamu metu linkdama tai prie Maskvos, tai prie ES.
Baltarusijos santykiai su Rusija blogėja dėl daugelio priežasčių, o dialogas su ES yra dar tik pradinės stadijos. Tačiau Baltarusijos visuomenė, atrodo, neketina tobulėti pagal ES nurodymus ar receptus. Kol kas Baltarusijai politinio (ir ekonominio) svorio prideda jos vaidmuo rusiškų gamtinių išteklių tranzite į Europą, todėl ji nuolat pabrėžia esanti patikima tranzitinė šalis, o Europa turėtų tai vertinti.
Baltarusijos ir ES santykiai klostosi permainingai, beveik kaip Holivudo filme. Kyla klausimas: katra pozicija Baltarusijai artimesnė – ES ar Rusijos? Apie tai kalba ekspertai, valdžios ir opozicijos atstovai. Juk Baltarusija, geografiškai būdama beveik Europos centre, politiškai ne itin skuba link jos artėti, vis gręžiodamasi į didžiąją rytinę kaimynę. Tačiau, atrodo, artėja galutinio pasirinkimo metas, nes kol kas Briuselyje į Baltarusiją vis dėlto žiūrima kaip į autoritarinio režimo izoliuotą valstybę. Šį negatyvų įvaizdį bus labai sunku pakeisti.
Irma Baranauskaitė
