Iš žmogaus, atėjusio į politiką, laukiama, jog jis suvoktų ir gebėtų kitiems pristatyti ne tik problemą, bet ir problemos etiką, gebėtų savo rinkėjams kalbėti apie įstatymų ir vertybių ryšį, galėtų įvertinti įstatymą įvairiais aspektais. Siekiama, kad geras politikas siektų bendro sutarimo ir požiūrių suderinimo taip, kad būtų išlaikomi siektini tikslai. Štai kaip galėtų atrodyti politinis autoritetas. Deja, deja... Tokį politiką retas kuris tūlas lietuvis įvardytų kaip savo autoritetą.
O politiką – reklamuojantį marinuotus agurkėlius, kiekvieną savaitgalį tiesiantį kelią į žvaigždes, nesuprastą ir išmestą iš politinio elito – „šviesuliu“ Lietuvos žmonės vadina. Nejau tik pagal įvaizdį žmonės pasirenka autoritetą? Kodėl Lietuvoje autoritetas ir politinis veikėjas nesuderinamos sąvokos tarpusavyje?
Įvaizdis – nepagrįstasis autoritetas
Politiniai įvaizdžiai labiausiai veikia prieš rinkimus – vieni slepia save už plakatų formų, spalvų ir lozungų, kiti paryškina savo savybes, kurios reikalingos einant altruistiniu politiniu keliu. Kai kurių politikų populiarumas didėja tik dėl to, kad jie moka kurti patrauklios asmenybės įvaizdį. Autoritetais žmonės juos vadina, kol į Lietuvos Respublikos Seimą nepatenka.
Ant rinkiminio plakato „besišypsojęs veidas“, pasiruošęs dirbti Lietuvos labui, dabar kalba, net nesvarbu ar ką išmano. Kalba tarsi ką išmanytų, o iš tiesų kaip „ekonomistas prie kavos puodelio“. Menka politikų kompetencija tikrai nekelia pasitikėjimo, o autoritetingumas turi būti pagrįstas patikimumu.
Per politinius debatus rimtu veidu būsimasis Seimo narys nuoširdžiai prisiekia, kiek daug žinantis: kokiomis problemomis gyvena Lietuvos žmonės, su kokiais iššūkiais susiduria jaunimas, kokie sunkumai vis dar grūdina senjorus. Bet tik „op“ per 5% barjerą ir prasideda žaidimas – nieko nematau, nieko negirdžiu, aš per radiją kalbu. Politikų atotrūkis nuo visuomenės poreikių – antroji priežastis, lemianti politikų neautoritetingumą.
Susitikimuose su rinkėjais „besišypsančiam veidui“ ant kaktos tarsi užrašyta „Ei, aš savas, balsuokit už mane. Aš vienas iš jūsų“... tol, kol nepatampa „aš vienas iš 141“. Kai Seimo narys sau ir kitiems taiko „dvigubus standartus“ nekelia pasitikėjimo visam Seimui. „Dvigubi standartai“ – trečioji priežastis, smukdanti politikų autoritetą, nepasitikėjimą jais. Reiktų paminėti tai, kad politikams primetama kolektyvinė atsakomybė. Ką vienas daro, priskiriama visiems. Todėl ši priežastis – labai svarbi autoriteto formavimuisi partinėje sistemoje, Seimo ir kitose institucijose.
Iki ir po
Patikimumas – tai pagrindinė sąlyga, reguliuojanti santykius su autoritetu, nusprendžianti kurį autoritetą pripažinti. Kalbant apie politinio autoriteto pasirinkimą, išskirčiau du laikotarpius – iki rinkimų ir po rinkimų.
Iki rinkimų žmonės tiki, ką politikai sako, ir retas pagalvoja apie tų teiginių pagrįstumą. Autoritetais žmonės vadina tuos, kurie labiausiai matomi televizijoje. Kyla autoriteto sąmoningo pasirinkimo klausimas, virstąs šių laikų problema. Jei mes susiduriame su autoriteto įsakymu, mums reikia kritiškai spręsti, ar paklusti moralu, ar amoralu. Iki rinkimų trūksta piliečių kritinio požiūrio, autoriteto pasirinkimas tampa spontaniškas.
Po rinkimų piliečiai, pasipiktinę ir nelabai, kelia klausimą „ką tiksliai leidžia ar draudžia paklusnumo autoritetui elementas?“. Ar jis reiškia tiesiog teisės elgtis savo nuožiūra atsisakymą? Kiti mano, kad autoritetas reikalauja atsisakyti „kritinės minties“ dėl tikėjimo arba susitapatinimo su autoriteto nuomone. Tačiau perdėtas paklusnumas autoritetui gali reikšti ir mūsų nebrandumą.
Nepriklausomai nuo to, ar iki rinkimų, ar po rinkimų autoritetus galime priimti arba pozityviai, laisvai juos pasirinkdami, arba juos neigdami, savo neigimu tik patvirtindami autoriteto buvimą. Autoritetas – dinamiškas mechanizmas.
Ketvirtosios valdžios įtaka
Kalbant apie politiką, būtina paminėti žiniasklaidos įtaką. Politiniu požiūriu žiniasklaida pirmiausia yra svarbi tuo, kad užtikrina valdžios ir piliečių bendravimą. Žiniasklaida supažindina piliečius su politikos pasauliu, skatina piliečius remti valdžią, tačiau, kita vertus, pranešdama apie žmonių skriaudas ir atskleisdama valstybės pareigūnų tarnybinius nusižengimus, mažina piliečių pasitikėjimą ta pačia valdžia.
Žurnalistams neretai priekaištaujama, kad savo kritiškais straipsniais griauna žmonių pasitikėjimą politikais, taigi valstybe, skatina gyventojų apatiją ir abejingumą šalies likimui. Jeigu tik žiniasklaida pozityviau vaizduotų politikus ir valdžios darbus, politinė šalies padėtis esą pagerėtų. Tačiau pamirštama, kad autoritetas pripažįstamas laisvai, tai yra viena iš pagrindinių jo savybių.
Kalbant apie politinį autoritetą, verta prisiminti ir A. Šliogerio pastebėjimą, kad žiniasklaidos teroras yra anoniminis ir visuotinis, jo neišjungsi kaip televizoriaus. Jis apgaulingas, sukuria regimybę, kad gali nuo jo pasislėpti, būti laisvas. Todėl filosofas siūlo į žiniasklaidą „įlįsti“ kiek įmanoma giliau, perprasti ją, išsiaiškinti jos mechanizmus. Tuo labiau, kad eiliniai piliečiai susipažįsta ir susilieja su politikos pasauliu dažniausiai tik per žiniasklaidos perteikiamas žinias ir naujienas.
Svarbiausias uždavinys
Perpratus žiniasklaidos mechanizmus, atsijojus politinius autoritetus nuo nepagrįstų autoritetų, pradėjau mąstyti – visgi kokį vaidmenį žmogaus gyvenime atlieka autoritetas. Ar žmogus, siekiantis karjeros politikoje, gimsta su troškimu valdyti kitus, jausti galią ir turėti autoritetą? Kodėl Lietuvos politikai mano, kad veikla ir autoritetas – du skirtingi veiklos barai? Gal politikas manąs, kad autoritetas tai tik siekis susitapatinti su kažkuo svarbesniu, didingesniu – tik viešieji ryšiai? Turbūt utopiška šiandien galvoti, kad politinis autoritetas – tai darbais, o ne kalbom grįstas kiekvieno politiko tikslas. Bandant ieškoti autoritetų, kurie patrauktų visuomenę ir suteiktų naujas mūsų politinio gyvenimo gaires, pritariu T. Edisonui, kad svarbiausias civilizacijos uždavinys išlieka – išmokyti žmogų mąstyti, ypač kalbant apie politinio autoriteto pasirinkimą.
Rima Pielikytė
