Nuaidėjus finaliniam švilpukui, vicekapitono pareigas einantis veteranas nesulaikė ašarų, o jo paraudusias akis netrukus uždengė nuoširdus kito Žaliojo Kyšulio futbolo ramsčio – Stopiros – glėbys. Praėjusiais metais karjerą baigęs, bet dėl milžiniškos emocinės įtakos komandai sugrįžti įkalbėtas gynėjas kartu su kapitonu Ryanu Mendesu ir Vozinha tapo šios rinktinės dešimtmečio kelionės simboliais.
Likus vos kelioms savaitėms iki turnyro pradžios 40-ąjį gimtadienį atšventęs vartininkas tapo antruoju vyriausiu debiutantu Pasaulio taurės istorijoje ir pačiu vyriausiu žaidėju, atstovaujančiu pirmą kartą turnyre dalyvaujančiai šaliai. Jo ramybė ir stabilumas aikštėje ne tik ramino panikuoti linkusius komandos draugus, bet ir atnešė milžinišką šlovę už jos ribų – prieš rungtynes turėjęs apie 50 tūkst. sekėjų „Instagram“ tinkle, po mačo su ispanais šis skaičius perkopė 8 mln. ribą.
Šeima ne tik suformavo sportininko gyvenimą, bet ir padiktavo jo vardus. Tėvas sūnų pavadino Josimaru atiduodamas duoklę 1986-ųjų Pasaulio taurėje žibėjusiam Brazilijos rinktinės dešiniajam gynėjui, nors iš pradžių norėjo suteikti Valdano vardą buvusio Madrido „Real“ puolėjo Jorge Valdano garbei, tačiau registratūroje tai nebuvo leista. Tuo tarpu kreolų kalboje „Močiutę“ reiškianti Vozinhos pravardė prigijo dėl to, kad didžiąją vaikystės dalį jis praleido su seneliais.
„Mano rajone kiti berniukai buvo daug vyresni, todėl visada žaisdavau su jais gatvėje ir gaudavau daug smūgių, – dar 2024 metais atsiminimais dalijosi vartininkas. – Taip buvo todėl, kad puikiai valdžiau kamuolį kojomis, buvau konkurencingas ir maištingas, nemėgau pralaimėti. Mane dažnai apstumdydavo, o kai negalėdavau atsilyginti tuo pačiu, grįždavau namo įniršęs, veidu kaip debesis, o jie iš manęs juokdavosi sakydami, kad einu skųstis seneliams.“
San Visentės saloje augęs ir futbolininko kelią pradėjęs jaunuolis ilgą laiką buvo ignoruojamas trenerių dėl per mažo ūgio, tačiau vėlyvoje paauglystėje gerokai ūgtelėjęs sulaukė daugiau galimybių. Visgi profesionalu jis tapo tik sulaukęs 25-erių, kai paliko namus ir prisijungė prie Angolos „Progresso“ ekipos, o vėliau rungtyniavo Kipre, Slovakijoje, Moldovoje bei Portugalijoje, kur šiuo metu atstovauja antrosios lygos „Chaves“ klubui.
Nacionalinėje komandoje 2012 metais debiutavęs Vozinha pagal sužaistas rungtynes nusileidžia tik R. Mendesui, su kuriuo dalyvavo visuose svarbiausiuose turnyruose – keturiose Afrikos Tautų taurėse ir dabar Pasaulio taurėje. Nors veteranas yra emocinė komandos širdis, šio stebuklo galėjo ir nebūti, mat atrankoje į 2025 metų pabaigoje Maroke vyksiantį Afrikos čempionatą jo vietą užėmė jaunesnis Bruno Varela, o grupės dugne likusi rinktinė į turnyrą nepateko, kas vos neprivertė vartininko baigti karjeros.
„Tai buvo labai sunkus metas, – atviravo Vozinha. – Galvojau baigti karjerą nacionalinėje rinktinėje. Visi komandos draugai kalbėjosi su manimi, drąsino likti dėl Pasaulio taurės. Likau dėl to, nes tai buvo mano, mūsų visų svajonė.“
Ispanijos žvaigždyną sustabdęs Žaliasis Kyšulys įrodė, kad mažųjų valstybių įtraukimas į Pasaulio taurės turnyrą nereiškia lengvų pasivaikščiojimų favoritams. Dabar komanda tiesiog mėgaujasi savo šlovės akimirka.
„Mes dirbame gyvenime, kad turėtume tokių akimirkų, – po istorinių lygiųjų džiaugėsi Vozinha. – Dabar man 40 metų, bet profesionalu tapau tik 25-erių. Tai atlygis už visą šią kelionę. Pasakyčiau 18-mečiui Vozinhai, kad jis tikrai didžiuotųsi savimi. Jis daug dirbo. Tiesą sakant, vaikystėje niekada nesvajojau apie tokius dalykus, bet po šių rungtynių galiu pasakyti savo jaunesnei versijai, kad visa tai buvo verta.“
Lietuvos komandų atrankas į UEFA turnyrus stebėkite specialiame futbolo transliacijų polapyje. Daugiau skaitykite futbolo naujienų skiltyje.
