Kaip pats sakė, jam daugiausia nervų kainavo susitikimas su Bosnija ir Hercegovina, kai lietuviai buvo ties iškritimo riba, o labiausiai didžiavosi mūsiškių sužaistomis ketvirtfinalio rungtynėmis su italais.
„Bosnija ir Hercegovina krepšinio žemėlapyje nelabai ryški, o kokią staigmeną jie būtų pateikę. Kaip ir Makedonija – mes ją taip išgarsinome per Europos čempionatą Lietuvoje, kai jiems pralaimėjome. Krepšinis – tai renginys, spektaklis žiūrovams. Kai pasieki rezultatą – visos kavinės pilnos, visi džiaugiasi. Tačiau čempionatas praeina ir vėl duok tos duonos iš naujo“, – sakė V. Garastas.
- Europos čempionato finalo rungtynių dieną sakėte, kad mes už prancūzus esame stipresni ir turėtume nugalėti. Tačiau jūsų žodžiai nepasitvirtino. Kodėl Lietuvos rinktinei išsprūdo aukso medaliai?
- Sunku pasakyti. Lietuva, būdama nepriklausoma, dalyvavo dešimtame Europos čempionate. Tai – didelis laimėjimas. Nežinau, ar daug tokių šalių yra. Lietuvos krepšininkai tapo vicečempionais – tai labai aukštas rezultatas. Tačiau, kai tavo svajonė sužlunga, galvoji, kad bus auksas, o vietoje jo – sidabras, atsiranda kažkoks šešėlis. Vis dėlto reikia džiaugtis.
Paprastai džiaugiamės, kai laimime pirmą ar trečią vietas. O kai užimame antrą – kažkodėl liūdime. Bet juk esame Europos vicečempionai, apie tai galima tik svajoti. Finalo turnyre dalyvavo 24 šalys, o prieš tai dar vyko atrankos varžybos. Ant nugalėtojų pakylos – Prancūzija, Ispanija ir tokia maža šalis kaip Lietuvėlė. Argi ne nuostabu?
Dar vienas puikus rezultatas – patekome į pasaulio čempionatą. Kai kas apie tai svajoja gal 20 metų ir niekaip negali į jį patekti. Mūsų krepšininkai nusipelnė didelės pagarbos ir čia negali būti jokios kritikos. Galima tik analizuoti ir galvoti apie ateitį, nes dar reikės žaisti.
Pralaimėjimai visada labai moko. Kada komanda laimi vienu tašku, viskas gerai, galvos neskauda. Kai pralaimi vienu tašku, oi, kaip galvą skauda, naktimis nemiegi. Ką padarė prancūzai? Jie į mūsų krepšį metė 71 kartą, o mes tik 54. Pralaimėjome 17 atšokusių kamuolių. Prancūzai mus įveikė, pelnydami taškus iš baudos aikštelės, – jie atliko 50 metimų ir pataikė 29 kartus, o mūsų statistika – atitinkamai 34 ir 15. Štai čia, manau, ir buvo pagrindinė pralaimėjimo priežastis. Kai manęs klausia, kaip reikia laimėti, visada atsakau: reikia įmesti vienu tašku daugiau. Kažkur mums nepavyko gynyba baudos aikštelėje.<
Pasigirdo kalbų, kad šitas čempionatas buvo silpnas. Noriu pasakyti tiek: man geriau silpname čempionate būti čempionu ir vicečempionu, nei stipriame užimti dešimtą vietą. Kiekvienas čempionatas yra sunkus, lengvų rungtynių nebūna.
Reikėjo sužaisti net 11 rungtynių, tai buvo tikras maratonas ir visas rungtynes reikėjo žaisti gerai, nes visos jos buvo svarbios. Šitame ilgame, slidžiame kelyje visada gali paslysti. Gali laimėti dešimt rungtynių iš eilės ir vienas pralaimėti. Tačiau jų kaina yra labai didelė, taip atsitiko ir mūsų krepšininkams. Juk prancūzus labai gražiai sutvarkėme antro etapo grupėje, o kai reikėjo juos nugalėti dar kartą – suklupome.
- Čempionate kaip įžaidėjas atsiskleidė Mantas Kalnietis. Gal dabar rinktinės vyriausiasis treneris J. Kazlauskas bus ramus dėl šios pozicijos?
- Šiuo klausimu palaikau išmintingo italų trenerio Ettore Messinos nuomonę, kad įžaidėjas kartu turi būti ir atakuojantis žaidėjas. Tarkime, prancūzas T. Parkeris aikštelėje yra visuma – ir žaidimui vadovauja, ir atakuoja, veda komandos draugus į pergalę.
Jungiančiojo žaidėjo funkcijos imasi M. Kalnietis, jis per šiemetį Europos čempionatą pasirodė tikrai gerai. Tai, sakyčiau, savotiškas šio čempionato įžaidėjo atradimas. Mantas puikiai sujungė abi savybes – ir atakavo, ir draugams gerai skirstė kamuolius. Puikiai žaidė ir Renaldas Seibutis. Turime du gerus žaidėjus antroje linijoje.
Siekiant, kad toliau viskas būtų gerai, reikėtų, kad pažangą padarytų ar atsirastų vidurio puolėjas, ir jis aikštelėje būtų rezultatyvus. Vidurio puolėjas – tai gynybos šerdis, o mes su prancūzais būtent viską „prakišome“ baudos aikštelėje.
- Daug gerų žodžių nusipelnė treneris J. Kazlauskas, o kaip jūs vertinate jo įžvalgas?
J. Kazlauskas, be abejonės, šiuo metu yra geriausias Lietuvos krepšinio treneris. Turi sukaupęs puikią patirtį, su įvairiomis komandomis pelnęs svarių laimėjimų. Tačiau visą gyvenimą nebūna vien tik pergalės ir džiaugsmai. Būna ir pralaimėjimų, nusivylimų. Sudėtingiausia yra tai, kad turi valdyti 12 žmonių komandą, o kiekvienas žaidėjas yra atskira individualybė, atskiras charakteris.
J. Kazlauskui skirtinguose klubuose žaidžiančius krepšininkus reikėjo sujungti į vieną ir per mėnesį sulipdyti komandą. Prancūzų komandoje žaidė krepšininkai, kartu rungtyniaujantys porą-trejetą metų. Todėl jų žaidimas per rungtynes su mūsų krepšininkais ir imponavo.
- J. Kazlauskas prakalbo apie tai, kad jam čempionatas kainavo daug sveikatos ir kitąmet jis gal netgi atsisakys vadovauti rinktinei. Ką jam norėtumėte patarti?
- Visiems treneriams rungtynės kainuoja labai daug nervų. Tenka velniškai milžiniškas krūvis, net ir nežinau kaip jį išmatuoti. Pergalėmis nėra kada ir pasidžiaugti, nes reikia viską analizuoti ir žaisti toliau. Trenerio darbas labai atsakingas, į tave žiūri visa šalis. Su Lietuvos krepšinio federacija J. Kazlauskas pasirašė sutartį iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių.
Aš iš krepšinio išėjau, turėdamas 65 metus, o Jonui dar tiktai 58-eri. Buvau vyriausias Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris. Jeigu Jonas nori „sumušti“ mano rekordą, rinktinę turi treniruoti dar aštuonerius metus. Jonui norėčiau palinkėti, kad jis po čempionato gerai pailsėtų, atgautų prarastas jėgas ir toliau vestų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę į pačias svarbiausias pergales.
Marytė Marcinkevičiūtė
