Būtent tada vyras nusprendė sužinoti, ką reiškia pasiruošimas kultūrizmo varžyboms. Penkis mėnesius jis gyveno naujuoju savo gyvenimo režimu, tačiau dabar, iškovojęs bronzos medalį varžybose, sako, jog viskas atsipirko dešimteriopai.
„Apie varžybas galvosim ir kitų metų pavasarį. Žiūrėsiu, kokią formą išeis išlaikyti per metus“, - portalui tv3.lt prisipažino R. Paulionis.
- Remigijau, visada buvai artimas sporto salės bičiulis, tačiau, kas nutiko, jog nusprendei save išbandyti kultūrizmo varžybose?
- Taip. Sporto klube „Sakalas“, kuriam vadovauju ir dirbu treneriu, praleidžiu didžiąją dalį savo gyvenimo. Čia sportuoju su bendraminčiais, treniruoju suaugusius žmones, taip pat ir Lazdijų sporto centro mokyklinio amžiaus auklėtinius. Didžiąją savo gyvenimo dalį vienaip ar kitaip sportavau: Tailando boksas, vėliau kultūrizmas. Bet niekada nekreipiau dėmesio į mitybą, todėl kažkokių akivaizdžių rezultatų ir nebuvo. Prieš trejus metus Karolis Žilinskas mane pakvietė prisijungti prie Lietuvos kultūrizmo federacijos NAC. Po metų buvau išrinktas federacijos generaliniu sekretoriumi. Sukausi varžybų rutinoje: teisėjavimas, varžybų organizavimas. Beje, esu jau suorganizavęs Lietuvos kultūrizmo čempionatą 2015 metais, kuris sulaukė didelio dėmesio. Tai buvo pirmas kartas, kai aš Lazdijų krašto žmonėms parodžiau kultūrizmą iš arti. Bet man to buvo ne gana. Vis žiūrėdavau į atletus ant scenos, už scenos, mačiau, kaip jiems sunku... Vis galvodavau, ką jie jaučia? Ar tai iš tikrųjų taip sunku? Nejau aš to nepadarysiu?
Ir vienose iš varžybų susitikau su Mariumi Blaževičiumi, dabartiniu treneriu ir draugu. Jis jau pirmosiose savo varžybose naujokų kategorijoje taip išsiskyrė iš kitų, kad buvo visa galva aukščiau. Marius dalyvavo ir mūsų federacijos varžybose Kaune. Tada viskas ir prasidėjo nekaltu pokalbiu. Pamenu, jog tada pasakiau jam „Aš irgi norėčiau pabandyti pasiruošti varžybomis“. Jis atsakė, kad gali man padėti. Bet tada viskas tuo ir baigėsi. Viskas prasidėjo šių metų sausio 3 dieną. Tuomet svėriau lygiai 99 kilogramus. Didžiausias mano svoris buvo apie 103 kilogramus, o mažiausias, prieš pat varžybas – 73,7 kilogramo. Visi pokyčiai - per penkis mėnesius.
- Šūkis „Jei galiu aš, gali ir tu“ - kada jis gimė?
- Šis šūkis gimė visai neseniai (juokiasi). Po varžybų sulaukiu daug įvairių klausimų, mitybos ar papildų vartojimo klausimais. Klausia „Kaip tu taip galėjai? Kaip sugebėjai?“ Aš tiesiog atsakydavau, jog nėra jokių paslapčių, jai galiu aš, gali ir tu.
Taip ir gimė man mintis padaryti tokią foto ir pasidalinti savo feisbuko paskyroje. Niekam neperšu savo minčių, ar pamokymų, gyvenu savo gyvenimą, kurio už mane niekas nenugyvens. Jai reiks kam pagalbos, padėsiu, kiek leidžia mano kompetencija. Kultūrizmas tai viso gyvenimo mokslas, kultūrizmas tai sporto šaka, kuria reikia gyventi 24 valandas per parą.
- Per penkis mėnesius pasiekei puikią sportinę formą – ar išduosi savo ryžto ir užsispyrimo paslaptį?
Taip, penki mėnesiai. Tiek laiko vyko mano pasiruošimas varžyboms. Kaip ir minėjau, nėra jokių paslapčių, tiesiog susikoncentruoji į vieną tikslą, valgai valandos ar net minučių tikslumu, viskas susverta, paskaičiuota, jokių „čyt mylų“, tik tai, kas reikia. Didelis noras, valia ir užsispyrimas. Visos paslaptys.
- Kas buvo sunkiausia bandant „profo“ duonos?
- Sunkiausia buvo, kaip ir daugeliui Lietuvos atletų, finansinė pusė. Juk ruošiesi pats iš savo šeimos biudžeto. Buvo keletas žmonių, kurie prisidėjo finansiškai, esu jiems dėkingas. O kas liečia patį pasiruošimą, sunkiausia buvo paskutinės savaitės prieš varžybas, kai reikėjo maksimaliai spaustis. Kai kuriomis dienomis teko gyventi visiškai be angliavandenių, o dar sunkiau buvo be vandens. Pati sunkiausia diena buvo gegužės 27-oji. Kaip dabar pamenu, tada jau kojos nebelaikė. Bet vertėjo: antros varžybos ir trečios vietos medalis bei taurė Lietuvos kultūrizmo čempionate. Kaip dabar pagalvoju, juk trečias Lietuvoje naujokų kultūrizmo kategorijoje! Tai yra super! Sulaukiau pagyrų ir iš teisėjų dėl reljefo ir padarytos formos. Taip pat ir pastabų, kur reikėtų atkreipti dėmesį kitais metais, trūkumus ištaisysime.
- Kiek daug naujo buvo išmokta sporto salėje ir... Virtuvėje?
- Sporto salėje kažko labai naujo nereikėjo. Dirbu treneriu pats ir domiuosi šia sporto šaka jau nemažai laiko, visi mano valgymai namie neapsieina be youtube.com kanalo su kūno rengybos filmukais. Gal šiek tiek su Mariumi aptarėme pratimų atlikimo techniką, naujų pratimų kombinacijų išbandėm ir tiek. Kartu su treneriu Mariumi Kaune treniravausi gal kokius 6-8 kartus per tuos penkis mėnesius. Na, o virtuvėje jau visai kas kita. Viskas apsivertė aukštyn kojomis: angliavandenių, baltymų svėrimas, riebalų skaičiavimas, kalorijos, kiekiai. Dabar parduotuvėje kiekvienos prekės, kuri dedama į pirkinių krepšelį, žiūrima sudėtis. Pats gaminimas nėra sudėtingas laikantis griežtos dietos, tiesiog viskas virta, šviežia, daržovės tik žalios. Gal šiek tiek maisto kiekiai gąsdino: kilogramas agurkų, 400 gramai brokolių, dešimt kiaušinių, kilogramas vištienos, o kur dar 500 gramų angliavandenių. Pradžioje sunku buvo viską suvalgyti, bet po to pripratau (šypsosi).
- Kokį vaidmenį atliko tavo treneris Marius Blaževičius? Ar galėtumei pasakyti, kad viskas priklauso nuo trenerio ir jo tikėjimo tavo jėgomis?
- Mariaus vaidmuo buvo didelis, ne tik kaip trenerio, bet kaip ir motyvatoriaus. Viskas buvo 50/50 su treneriu. Tačiau didžiausias indėlis turi būti tavo paties. Jeigu treneriui reikės stovėti su bizūnu visada prie šono ir sakyti „Nevalgyk šito, per daug kito“, tada nieko nebus. Mariui siųsdavau savo nuotraukas kas dvi, vėliau kas savaitę, dar vėliau kas tris dienas. Jis pagal mano pokyčius redaguodavo mitybą, kuri keitėsi tiek kartų, kad jau ir nepamenu.
Mariui šauniai sekasi motyvuoti, nepagirti ankščiau laiko. Vis sakydavo „Dar reikia spaustis, dar reikia“. Likus gal keturioms savaitėms iki varžybų, pasakė kad spėsim pasiruošti varžyboms. Tada jau nemačiau nieko, tik finišo tiesiąją.
- Kaip šeima sureagavo, sužinojusi apie tavo „eksperimentą“?
- Šeima apie mano tikslus sužinojo likus gal dviem mėnesiams iki varžybų. Žmonai didelio šoko nebuvo, kai ji matydavo mane kiekvieną dieną, bet mama... Čia jau kitas reikalas. Ji buvo išsigandusi, pergyveno ar nesijaučiu silpnai. Kiti galvojo, kad susirgau, klausinėjo pas aplinkinius, kodėl taip nukrito svoris. Buvo įvairiausių komentarų mano feisbuko profilio paskyroje, tačiau į tai reaguodavau su šypsena, nes žmonės, kurie komentavo nieko bendro neturėjo su sportu. Man svarbiausia nuomone buvo mano trenerio, Donato, Gražydo iš mūsų „Pump IT“ komandos. Sulaukiau pagyrų ir iš žinomo atleto Aido Grybausko bei Šarūno Navicko. O nuotraukas „palaikino“ net pas absoliutus Lietuvos kultūrizmo čempionas Antonas Zajanckovskis bei Nerijus Bružas.
- Kas toliau? Kokie ateities planai?
- Dabar? Poilsis ir duoklė šeimai. Treniruojuosi tik tris kartus į savaitę, plius viena diena kardio treniruotėms. Toliau visą vasarą, manau, laikysiu keturias treniruočių dienas per savaitę, plius vieną ar du kartus kardio. Šiuos klausimus dar aptarsime su treneriu. Šiuo metu maitinuosi ir toliau šešis kartus, matyt, priprato organizmas, nes nereikia į laikrodį žiūrėti, kada reikia valgyti, organizmas pats pasako. Per dieną suvartoju apie 3000 kcal ir keturis litrus vandens. Žinoma, mityba nėra jau tokia griežta, leidžiu sau suvalgyti ir ledų, ir kažko kita. Ateičiai su „PUMP IT“ komanda turime daug planų rudeniui, apie kuriuos kol kas negaliu kalbėti. Apie varžybas galvosim kitų metų pavasarį. Žiūrėsiu, kokią formą išeis išlaikyti per metus. Gal bus dar viena transformacija į kultūrizmą... Čia yra laiko klausimas.
- Kiek kainavo pasiruošimas varžyboms?
- Kainavo nemažai (juokiasi). Bet pinigai uždirbami. To, ką matau dabar veidrodyje, nenusipirksi už jokius pinigus. Atsisakyti kažko per daug nereikėjo. Tik skanesnio maisto ar kelių giminės balių. Šiaip iš esmės esu namisėda. Laiką mėgstu ir noriu leisti su mylimu žmogumi - žmona.
KOMENTARAS
Treneris Marius Blaževičius: Remigijus yra tikras vyras ir priima sunkumus iškelta galva
Remigijų pažinojau dar nuo vaikystės. Kai rudenį nutariau sudalyvauti ir NAC Lietuvos kultūrizmo federacijos rengiamose varžybose, nustebau, kad organizavime „verda“ ir Remigijus, nes atminty buvo vaizdas, kad Remigijus išskirtinai susijęs tik su kovos menais.
Kaip ir dera kraštiečiams, iškart susibičiuliavome, o per trumpą laiką iš jo lūpų ne kartą išgirdau frazių apie svajonę ar norą kažkada sudalyvauti varžybose, tuo pačiu ir pakeisti gyvenimo būdą. Esu tokios nuomonės, kad nieko nėra neįmanomo, tereikia imti ir daryti, o ne kalbėti ir kažko laukti. Tad ir tuomet Remigijui sakau – jokių problemų – darom. Matyt, per 1-2 mėn. ta mintis Remigijui nedavė ramybės, o apsisprendimas, kaip matom, buvo rimtas.
Remigijus man įstrigo kaip labai imlus žmogus. Stipriai organizuotas, greitai besiorentuojantis net ir naujoje aplinkoje ar situacijose. Labai vertinu tai, kad mano pastangas įvertino rimtai, ir aklai, tikėdamas, laikėsi kiekvienos smulkmenos, kurią nutarėme daryti. Iš patirties žinau, kad daug lengviau klausyti ką daryti, nei galvoti pačiam ir nuolat abejoti, ar nedarai klaidos, ar viskas teisingai, tačiau ir daryti viską aklai, vis artėjant varžybų dienai, tampa nepamatuojamai sunku.
Prisipažinsiu atvirai, pradžioje abejojau, ar sugebėsime padaryti tokį reljefą, su kuriuo didžiuodamiesi darbu galėtume lipti ant scenos, juk numesti 25 proc. visos savo kūno masės ir atrodyti nesuglebusiu, nenukritusia oda, yra nerealiai sudėtinga, reguliuojant tai angliavandenių ir vandens kiekiais. Visada sau pagalvodavau, kad Remigijus gali kažkur pagriebti skiltelę šokolado, bandelės ar picos (tuo pačiu prisipažinsiu, kad visą šį laiką jis gaudavo ~100 kcal per dieną mažiau, nei planavau iš pradžių, taip norėjau apsidrausti, jei „užkąs“ šokolado. Bet neužkando, o tie - 100 kcal mums padėjo dar labiau). Truputį nurimau, kai įsitikinau, kad silpnybę didesnę jis turi ne saldumynams, o greitam maistui (bet kokiu atveju, tada galimybių paslysti jau mažiau). Dar labiau nurimau, kai rezultatas keitėsi taip, kaip ir planavau. Tai įrodė, jog Remigijus laikosi visko idealiai. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tai sunku. Ne tik maitintis be cukraus, monosacharidų, greito maisto, bandelių, riebalų, bet ir būti „prikaustytam“ prie matematinių skaičių. Visa tai dažnai slegia labiau, nei pats mažo maisto kiekis. Tu tarsi uždarytas mažam narvely, kuriame gali tik sėdėti, o paskaudus kojoms atsistoti nėra kaip. Remigijus turi stiprią valią. Ir duoto žodžio laikymąsi. Visada, ką pažadėdavo, viską padarydavo 100 proc. ir dar daugiau. Šią savybę visą gyvenimą vertinau ir vertinsiu labiausiai. Žmogus su tokiomis savybėmis yra patikimas, o draugai tik tokie ir gali būti.
Remigijus iš tų, kurie neverkšlena. Bent jau per 5 mėnesius aš to negirdėjau. Arba jis moka tai puikiai nuslėpti išsiverkdamas namuose (juokiasi), arba jis yra tikras vyras ir priima sunkumus iškelta galva. Iš pradžių klausdavau, kaip jis jaučiasi kiekvieną savaitę. Balandžio pirmos dienos buvo tos dienos, kai jam pasakiau, jog nebeklausiu jau kaip jis jaučiasi, nes gerai ir komfortiškai jaustis su tokia mityba ir treniruočių intensyvumu nebeįmanoma. Todėl pasakiau, kad klausiu tik apie tai, kaip gerėja forma. Ir jam jokių sunkumų nekilo. Jis ir neklausiamas atsakydavo, kad jaučiasi nerealiai gerai. Gal tai ir tiesa, o gal saviįtaiga jam ir padėjo taip jaustis. Pats tuo metu ruošiausi varžyboms ir žinojau jo pojūčius, nors man mesti svorio tereikėjo apie 5 kg.
Paskutinė ir, turbūt, įdomiausia savybė, kuri man įstrigo, tai Remigijaus atsidavimas ir dėkingumas. Esame komanda „PUMP IT Team“, kurioje keli treneriai ir keliolika sportininkų entuziastų darome tai, ką mylime, kuo tikime ir norime išvystyti daug idėjų, apie kurias, manau, dar ne kartą bus kalbama. Remigijus 100 proc. dėkingas ir atsidavęs mūsų „šeimai“ „Pump it“. Visi sprendimai priimami kalbant, diskutuojant, o dėkingumas matomas netgi viešai, tad apie jį nė rašyti nereikia.
Remigijus – komandos žmogus, puikus draugas. Stipri valia ir žodžio laikymasis, užsispyrimas ir noras nuolat tobulėti, manau, dar privers mus apie jį išgirsti ne kartą.
