Vos 22 metų vienam svarbiausių Indianapolio komandos ir Lietuvos rinktinės žaidėjų negalėčiau pasakyti nei vieno blogo žodžio – nei už pastangas aikštelėje, nei už bendravimą už jos ribų, nei už patriotiškumą, kurio neretam užsienyje daugiau laiko praleidusiam lietuviui krepšininkui pritrūkdavo. Tačiau tikrai ne Saboniams – nei Arvydui, nei dabar jau drąsiai galima sakyti, Domantui. Vos tik užsiminus apie Lietuvą ir pasaulio čempionatą, Domas nepaliko jokios vietos abejonėms: „Žinoma, kad žaisiu, jei tik traumų nebus”.
Bet ar nesinori po tokio ilgo NBA sezono, ypač su atkrintamosiomis, ilgesnio poilsio?, – neatlyžome. „Ne, – tvirtai, kaip ir statant užtvaras aikštelėje komandos draugams, nukirto Saboniukas. – Žiūrėk, vos pora dienų prabėga nuo krepšinio, ir jau pasiilgstu aikštelės, emocijų, o čia dar Pasaulio taurė – žaisime už Lietuvą, Jei galėčiau, žaisčiau savo šalies rinktinėje nors ir kiekvieną vasarą, jei tik mane kviestų.“
Domas jau gynė Lietuvos rinktinės garbę 2015 m. Europos čempionate, 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadoje, tačiau kitą vasarą, vos tik pasirašęs sutartį su „Pacers“, iš šio klubo negavo leidimo rungtyniauti senojo žemyno čempionate.
Visgi, šiemet jau antrąjį sezoną ginantis šiuo metu 4-ąją vietą Rytų konferencijoje užimančios komandos spalvas, Domas įsitikinęs, kad kliūčių atstovauti Nemuno kraštui pasaulio čempionate neiškils – lietuvis jaučiasi užsitarnavęs tai savo sunkiu darbu ir pagerėjusia statistika 2018-2019 m. sezone.
Vidutiniškai 14,2 taško ir 9,2 atkovoto kamuolio per rungtynes renkantis Domas šiek tiek atsiliko nuo savo vidurkio praėjusią naktį Portlande į gimtojo miesto komandos krepšį įmetęs vos 7 taškus ir atkovojęs tiek pat atšokusių kamuolių, tačiau nei tai, nei „Pacers“ pralaimėjimas „Trail Blazers“ nė kiek nesugadino tikro šventinio vakaro jo gausiai susirinkusiems palaikyti lietuviams, kurie dar ilgokai po Sabonio sužaisto mačo „Moda Center“ lūkuriavo jo, išeinančio iš persirengimo kambario, nuotraukai atminčiai.
Užklausėme jo ir skirtingus vaidmenis jo buvusioje komandoje Oklahomos „City Thunder” ir „Pacers“, ženkliai išaugusias minutes. Ir, skirtingai, negu būdavo su jo tėvu Arvydu, iš Domo žodžio traukti nereikėjo: „Treneris („Pacers“ strategas Nate'as McMillanas – red.past.) manimi kur kas labiau pasitiki, leidžia žaisti taip, kaip esu įpratęs, nestumia į man neįprastą vietą aikštelėje.“
Gal todėl ir Domo rodikliai šį sezoną pakilo iki neregėtų aukštumų, juo labiau N. Mc Millanas propaguoja visai kitokį, akiai labiau patrauklų, europietiško stiliaus krepšinį, kur visi žaidėjai puikiai dalinasi kamuoliu. Nors niekad Europoje nedirbusio ir nežaidusio amerikiečio treniruojamoje komandoje vos du europiečia. Gal todėl ir net savo naudingiausio žaidėjo V. Oladipo netekęs klubas toliau sėkmingai grumiasi dėl aukščiausių vietų Rytų konferencijoje, nors prieš šį sezoną kažin ar kas nuspėjo tokią „Pacers”“ sėkmę.
Ryškiausių žvaigždžių neturinti komanda priversta tai kompensuoti uoliu darbu ir visų be išimties žaidėjų indėliu, o būtent tai kaip niekur kitur šiai dienai labiausiai tinka Domui. Darbštumu nuo pirmųjų savo profesionalaus krepšinio metų išsiskiriantis Ingridos ir Arvydo jaunėlis po truputį atskleidžia ir iš vyresniojo Sabo paveldėtą talentą – net ir šiandien po grynai „saboniškų“ perdavimų keliskart privertė šūktelėti iš nuostabos ne tik savo tautiečius.
Ir gal dėl to po rungtynių „Pacers”“ persirengimo kambaryje būtent prie Domanto, o ne daugiausiai taškų pelniusio Myleso Turnerio, ar lyderio vaidmens po V.Oladipo traumos bandančio imtis Bojano Bogdanovičiaus nusidriekė eilė korespondentų. Ispaniškai, angliškai ir lietuviškai į visus klausimus drąsiai atsakinėjęs Portlande gimęs kaunietis vertė rimtai suabejoti teiginiais, kad tokio lygio žvaigždė – Sabonis – per 100 metų užaugti Lietuvai ir krepšiniui galėjo tik viena.
