Vienas geriausių visų laikų pasaulio vartininkų Oliveris Kahnas šiandien, birželio 15 dieną, švenčia savo 40-metį. Nors praėjusiais metais charizmatiškasis vokietis futbolui ištarė „sudie“, jis – vartininkas, kurio neįmanoma pamiršti.
Tarp vartų virpstų praleidęs daugiau nei pusę savo gyvenimo, jis dėl to nė kiek nesigaili ir, net jei ir būtų galimybė, nieko nekeistų.
Kur slypi jo sėkmės paslaptis, iš kur jis tiek metų sėmėsi jėgų ir kodėl apskritai tapo vartininku? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų vokietis sutiko atsakyti oficialiam FIFA interneto puslapiui.
Portalas „Balsas.lt“ pateikia įdomiausias šio interviu ištraukas.
Dirba TV komentatoriumi
– Ar pasiilgstate tų laikų, kai profesionaliai žaidėte futbolą?
– Ne, nelabai. Futbolui atidaviau daugiau nei 20 metų savo gyvenimo, todėl jo pasisėmiau užtektinai. Dabar aš galiu išbandyti naujus dalykus ir planuoti savo dienas kaip tik noriu. Be abejo, yra dalykų, kurių aš ilgiuosi – tai draugiškas kolektyvas, nuolatiniai juokeliai rūbinėje, futbolo žavesys, energija, adrenalinas ir, žinoma, tas nenusakomas jausmas, kai ką nors laimi.
– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, kai pasitraukėte iš didžiojo sporto? Ką dabar veikiate?
– Dabar aš per TV komentuoju Vokietijos nacionalinės futbolo rinktinės rungtynes bei dalyvauju projekte „Aš tai galiu padaryti“, kuris yra organizuojamas Vokietijos vaikų apsaugos asociacijos. Jame reikia motyvuoti vaikus ir šiaip jaunus žmones siekti kokių nors tikslų. Man ši veikla labai patinka.
Be šios programos, aš dar užsiimu labdara ir prisidedu prie kelių kitų projektų. Vienas tokių – TV šou, kuris vadinasi „Kahno principas: niekada nepasiduoti.“ Jo metu Azijos šalyse ieškosime jaunų ir talentingų vartininkų.
Vartininku tapo atsitiktinai
– Kodėl tapote vartininku?
– Tai labai graži istorija, kurios man niekada neatsibosta pasakoti. Kai aš būdamas šešerių metų pradėjau lankyti futbolo treniruotes, mano senelis man padovanojo vartininko aprangą. Aš negalėjau jo nuvilti, todėl apsirengiau ją ir užėmiau vietą tarp dviejų virpstų. Man tai visai patiko ir niekada nebenorėjau palikti vartų.
– Koks buvo Jūsų sėkmės receptas?
– Labai svarbų vaidmenį vaidino disciplina. Visada sunkiai dirbau treniruotėse ir nenurimdavau tol, kol nepasiekdavau savo išsikeltų tikslų. Vis dėlto svarbiausias dalykas buvo aistra futbolui, kurią aš jaučiau. Jei tu jauti aistrą ir pasitenkinimą tam, ką darai, turi stiprią motyvaciją ir laikaisi disciplinos, tada viskas yra įmanoma.
Svarbiausia – aistra ir emocijos
– Kaip Jums pavyko visą savo karjerą neprarasti sportinio alkio ir išsaugoti motyvaciją?
– Kartais būdavo sunku, bet tada užsibrėži naujus tikslus ir bandai juos pasiekti, taigi žengi į priekį. Be to, pajutęs, kad tavo sunkus darbas atsiperka, nori tai tęsti ir toliau. Kaip jau minėjau, jei jauti, kad esi savo vietoje ir darai tai, kas tau patinka, viskas bus gerai.
– Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte save?
– Žmogus su didžiule aistra ir emocijomis.
– Kokia buvo pati įsimintiniausia Jūsų karjeros akimirka?
– Vienas labiausiai į atmintį įsirėžusių įvykių buvo tas 1999 metų UEFA Čempionų lygos finalas, kai dramatiškai 1:2 pralaimėjome „Manchester United“ klubui, bet mūsų triumfas 2001 metais kiek nuplovė tą nuoskaudą.
Puikiai atsimenu ir 2001 metų „Bundesligos“ čempionato paskutinį turą, kai po Patricko Anderssono įvarčio 90 minutę tapome Vokietijos čempionais, 2002 metų pasaulio futbolo čempionato finalo mačą su Brazilija ir 2006 metų planetos pirmenybes mūsų šalyje.
– Ar galėtumėte išskirti patį geriausią Jūsų atremtą smūgį?
– 1999 metais UEFA Čempionų lygos grupės varžybų rungtynėse su Glazgo „Rangers“ vienas iš varžovų perdavė kamuolį puolėjui ir šis vos iš kelių metrų smūgiavo į mano ginamus vartus, tačiau aš kažkaip sugebėjau į tai sureaguoti ir su pirštų galiukais neįtikėtinai atmušti kamuolį. Tai tikrai buvo pats įspūdingiausias mano epizodas.
Prisibijojo tik dviejų puolėjų
– Per savo karjerą žaidėte tik dviejuose klubuose – „Karlsruhe SC“ ir Miuncheno „Bayerne“. Ar nenorėjote išmėginti savo jėgų kitose šalyse ar kitose komandose?
– Vienu metu, berods, 2003-2004 metais, labai rimtai svarsčiau perėjimo galimybę. Kaip tik tada sulaukiau pasiūlymų iš „Manchester United“ ir FC „Barcelonos“, tačiau taip ir nepasirašiau sutarties su jais. Priežastis labai paprasta – „Bayernas“ man davė viską, ko norėjau, suteikė progą laimėti vietinį čempionatą ir Europos taures.
Be to, man niekada nepatiko vyrukai, kurie yra rungtyniavę 20 skirtingų ekipų ir galiausiai negali savęs priskirti nė vienam iš jų. Tuo tarpu, kai aš baigiau savo karjerą, niekas neabejojo, kurios komandos žaidėjas aš buvau, ir tuo labai didžiuojuosi.
– Kurių puolėjų labiausiai prisibijojote?
– Niekada nieko nebijojau, bet jaučiau pagarbą keliems žaidėjams. Puolėjai Filippo Inzaghi ir Roy'us Makaay'us, kuris, laimei, vėliau atstovavo FC „Bayernui“ beveik visada įmušdavo žaisdami prieš mus. Nesakau, kad jie buvo patys geriausi pasaulio puolėjai, bet mačuose su mumis jie pasirodydavo labai gerai. Siaubingas jausmas eiti į aikštę, kai žinai, kad tavo varžovai yra tie, kurie visada pelno įvarčius.
Finalas su Brazilija – skaudi tema
– Kokios mintys sukosi Jūsų galvoje po nesėkmingai pasibaigusio 2002 metų pasaulio futbolo čempionato finalo su Brazilija? Visi matėme, kad buvote sukniubęs tarp virpstų.
– Pirmiausia, bandžiau suprasti, kaip galėjau padaryti tokią grubią klaidą ir nepagauti kamuolio. Prieš tai sužaidžiau šešerias idealias rungtynes ir per jas nė karto nesuklydau, todėl buvo labai skaudu, kad tai atsitiko per patį svarbiausią mačą.
Tai tik dar kartą parodo, kaip sudėtinga būti vartininku. Tu negali prarasti koncentracijos nei vienai sekundei, nes gali būti labai skaudžiai nubaustas. Vartininkams niekas nejaučia gailesčio ir aš tai patyriau savo kailiu.
Taip pat supratau, kad man reikės įdėti labai daug pastangų, kad pamirščiau tą klaidą ir kad ji nepakirs mano pasitikėjimo savimi.
– Kaip jautėtės, kai buvote išrinktas geriausiu 2002 metų pasaulio čempionato žaidėju? Juk vartininkui iškovoti tokį prizą yra gana neįprasta.
– Labai džiaugiausi ir didžiavausi, nes puikiai supratau, kad vartininkams tokia sėkmė nusišypso labai retai. Tuomet buvau kaip niekada motyvuotas, turėjau puikų klubinį sezoną, todėl taip gerai ir pasirodžiau. Be abejo, prie to prisidėjo ir truputis sėkmės, be kurios būtų labai sunku.
– Ką patartumėte jauniems, savo talento dar tik ieškantiems vartininkams? Kaip jiems tapti tokiais, kaip Jūs?
– Reikia būti puikiai pasiruošusiam tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Abu šie aspektai yra tolygiai svarbūs, todėl teks sunkiai dirbti norint tai išsiugdyti. Ir net jeigu tu esi fiziškai tobulas ir turi viską, ko reikia, kad būtum geru vartininku, tau dar reikia išmokti greitai ir teisingai sureaguoti kritinėse situacijose, nes kitaip tu nieko nepasieksi.
